Anot pašnekovo, įstatymo logika tokia – būtina apmokestinti valstybinės žemės sklypus. Žemės sklypuose, kurie priklauso valstybei, įprastai stovi sandėliai, gamybiniai ir kiti pastatai. Kadangi miestai plečiasi, reikalingas plotas statyti daugiabučius ar kitus pastatus.
Didmiesčiai itin skatina konversijos projektus – buvusiose pramonės teritorijose statyti daugiabučius, biurų pastatus.
Tačiau, norint seno sandėlio vietoje pastatyti naują pastatą, reikės susimokėti, motyvuojant, jog žemės sklypas bus panaudojamas kitai veiklai. Logika miesto centre turėti pramonines teritorijas neprotinga, pramonė turėtų kurtis užmiestyje, o centre vyrauti nauja statyba.
Lietuvoje ilgą laiką žemė buvo nuomojama už simbolinę kainą, kaip priklausinys prie pastato. Prieš kelerius metus Nacionalinė žemės tarnyba ėmė keisti savo sprendimus ir praktiką. Iki šiol ta praktika, pašnekovo žodžiais, neaiški.
Plėtotojas įsigydamas sklype esančius statinius ir perimdamas nuomos sutartį nežino, ar tikrai pavyks ką nors pastatyti. Galbūt, nugriovus seną pastatą, su juo nutrauks nuomos sutartį. Tokiais atvejais, norėdami apsisaugoti, NT plėtotojai renkasi rekonstrukciją.
Daugiabučių projektas priklausomai nuo dydžio gali kainuoti nuo milijono iki keliasdešimt. Plėtotojas, anot M.Vanago, investuodamas tokias sumas negali sau leisti toleruoti tokio neapibrėžtumo.
Prieš kelerius metus įsigydamas nuosavą sklypą ar perimdamas valstybinės žemės nuomos sutartį, NT plėtotojas traktuodavo, jog tai – tas pats. Prieš 4–5 metus prasidėjo sujudimas, kaip reglamentuoti, kad, nusipirkęs seną sandėlį, verslininkas be rizikos galėtų sklypą paversti daugiabučių kvartalu, tuomet atsirado pasiūlymų apmokestinti plėtojimo galimybę.
Staiga dvidešimt kelerius metus galiojusi logika pasikeitė, nors įstatymas – ne. Pasikeitė tik įstatymo traktavimas.
Verslas siūlė sudėlioti aiškesnes taisykles, susimokėti mokestį, kuris siektų 20 proc. sklypo rinkos vertės. Pavyzdžiui, jei įsigyjamas milijono vertės sklypas, kad galėtum statyti susimoki 200 tūkst. eurų.
Prieš kelis mėnesius pasirodė naujas įstatymo projektas, kur mokesčio tarifas pasikeitė absurdiškai. Sugalvotas mokesčių „sumuštinis“, kurį sudaro trys dalys. Pirma – jeigu nori statyti nuomojamame žemės sklype ir padidini užstatymo plotą, susimokėti 50 proc. žemės sklypo rinkos vertės. Jeigu padidini intensyvumą daugiau kaip 40 proc., turi susimokėti taip pat 50 proc. rinkos vertės. Dauguma konversijos teritorijų – gamybinės, sandėliavimo paskirties, todėl keičiama žemės paskirtis. Už žemės paskirties pakeitimą reikėtų susimokėti dar 5 proc.
Užstatymo intensyvumas ir plotas, anot verslininko, tokiose teritorijose paprastai nėra didelis, plėtojant daugiabučų projektą abu rodikliai gerokai padidinami.
Taigi, dažnu atveju tektų susimokėti 105 proc. turto vertės mokestį. Susimokėti rinkos kainą – taip pat antilogika. Rinkos kaina – nėra fiksuota, o priklauso nuo to, kiek kokių analogiškų sandorių vyko.
Dauguma – maždaug 80 proc. NT projektų – plėtojama nuomojamuose žemės sklypuose. „Jeigu įstatymas įsigalios, būdamas privataus žemės sklypo savininkas, tu pakeltum kainas, rinkos vertė padidėtų. Paprastas žmogus gali galvoti – tegul tie plėtotojai susimoka, kas man iš to.
Nesiginčiju, kad už valstybinę žemę reikia susimokėti, bet tai turi būti logiška ir pamatuota. Galiausiai, juk buvo galima padaryti realesnį nuomos mokestį, ne simbolinį. Dabartinis įstatymo projektas išbalansuotų rinką, labai neigiamai paveiktų būsto įperkamumą. Galiausiai, susimokės pirkėjas.
Sklypai perkami atsižvelgiant į tai, kiek kv. m galima pastatyti ir parduoti, taigi, „orinio kvadrato“ kaina gali svyruoti nuo 200 iki 500 eurų. Jei kaina pakiltų nuo 200 iki 400 ar nuo 500 iki 1000 eurų už kv. m, gerokai pabrangtų ir butas. Perkant 50 kv. m ploto butą, tektų primokėti maždaug 18 tūkst. eurų. Tai nėra simbolinė suma“, – kalbėjo M.Vanagas.
Kaimyninėse valstybėse egzistuoja skirtingos praktikos. Daugelyje valstybių itin opi problema – būsto įperkamumas, nuolat ieškoma būdų, kaip padidinti galimybes įsigyti būstą, suteikiama lengvatų. Lietuvoje, įvedus šį įstatymą, būsto įperkamumas sumažėtų. Valstybė išloš, bet ne pirkėjai.
Sumažėjus būsto įperkamumui, bus sunkiau pritraukti emigrantų – tiek lietuvių, tiek baltarusių, kurie nori čia perkelti verslą. Vienas jų kriterijų – būtent būstas. Prašoma čia pat parduoti arba išnuomoti tūkstantį būstų, tačiau tokių nėra, dauguma – „popieriniai“ būstai – jie dar tik statomi.
Kokios žalos pridarys šis įstatymas, anot pašnekovo, diskutuoti nėra su kuo, nes įstatymai atsiranda tarsi iš niekur. Valstybė turi gauti pajamas, kažkada buvo padaryta klaida su nuoma, ją bandoma taisyti, bet tas bandymas gali neatnešti norimos naudos.
