„Stebime vis didėjantį visuomenės susidomėjimą vandentvarkos procesais. Žmonės nori apžiūrėti mūsų valymo ir vandens gerinimo įrenginius, sužinoti jų istoriją, savo akimis pamatyti, kaip vanduo išgaunamas ir atsiranda jų namuose. Tačiau tai – strateginiai, valstybės saugomi objektai. Todėl ieškome galimybių, kaip saugiai atverti dalį mums priklausančių, tačiau anksčiau visuomenei buvusių neprieinamų erdvių, pritaikyti jas miestiečiams ir miesto svečių poreikiams“, – sako „Vilniaus vandenys“ generalinis direktorius Marius Švaikauskas.
Pasak jo, ieškant galimybių, Belmonto vandenvietę buvo nuspręsta pasirinkti kaip eksperimentinę ir pabandyti joje suderinti vandens gavybą – bendrovė ir toliau eksploatuos čia esančią vandens stotį bei vandens gręžinius – ir miestiečių galimybes leisti laiką vienoje gražiausių miesto vietų: sudaryti jiems galimybes ne tik užsukti pailsėti į vandenvietės teritoriją, pasigrožėti natūralia gamta pačiame mieste, bet ir daugiau sužinoti apie vandentvarką.
Belmonto vandenvietės sklypas – strategiškai patogioje ir vaizdingoje Vilniaus miesto dalyje. Teritorija, kurios plotis apie 20 tūkst. kv. m., yra įsikūrusi Vilnios upės kilpoje. Visiškai šalia jos – kitame upės krante – jau spėtas vilniečių pamilti Paupio mikrorajonas, kuriame ne tik kyla gyvenamieji pastatai, bet ir kuriasi bendrosios laisvalaikio zonos: įrengtas paplūdimys, ruošiamasi atnaujinti stadioną, įrengti čia poilsio vietas.
„Besiplečiant gyvenamiesiems rajonams, mieste dažnai atsiranda erdvių, kurias gyventojai pamėgsta, nors šios nėra pritaikytos naudojimui. Paupio, Markučių ir Rasų apylinkėse šis procesas labai ryškus, todėl tiek savivaldybė, tiek jai priklausančios įmonės investuoja į tų erdvių atnaujinimą, apželdinimą ir pritaikymą gyventojų poreikiams. Esame įsitikinę, kad miestas turi tarnauti žmonėms ir matome, kad tas atvirumo principas tikrai veikia – teritorija prie Vilnelės atsinaujina objektas po objekto, todėl natūraliai tikimės, kad tai bus viena funkcionaliausių vietovių mieste“, – sako Vilniaus miesto vicemeras Valdas Benkunskas.
Įgyvendinant eksperimentą, pirmasis žingsnis buvo konsultuojantis su miesto želdyno specialistais dalį Belmonto vandenvietės teritorijos apsodinti tam tinkančiais augalais. Taip bendrovė prisideda prie žalesnio Vilniaus vizijos. Atrinkta ir vandenvietėje pasodinta pirmųjų 100 vnt. pušų sodinukų. Vėliau čia bus pasodinta ir daugiau, įvairesnių augalų. Augalus sodino, o vėliau juos prižiūrės patys „Vilniaus vandenų“ darbuotojai.
Vandenvietės sklype išsiraizgęs tankus vamzdynų tinklas, todėl planuojant tolesnį teritorijos apželdinimą bus parenkami specialūs augalai, taip pat specialus jų išdėstymas – zonavimas, kad augalų šaknys nekenktų vamzdynams ar kitiems po žeme esantiems įrenginiams. Sklype planuojama suformuoti ir poilsio zonas – takelius pasivaikščiojimui, pastatyti suolelius.
Artimiausiais metais sklype bus įrengtos saulės elektrinės. Tačiau pati ambicingiausia idėja – Belmonto vandenvietės teritorijoje įkurti vandentvarkos muziejų po atviru dangumi, kuriame lankytojai galėtų daugiau sužinoti apie vandentvarkos istoriją, gyvai pamatyti išlikusius ir bendrovės specialistų saugomas senųjų vandentiekių fragmentus, įrenginius, kurie vandeniui išgauti ir tiekti buvo naudojami prieš šimtmetį, įspūdingiausius radinius.
Pasak „Vilniaus vandenų“ vadovo, kaip toliau vystyti Belmonto vandenvietės atvėrimo idėją yra daug minčių ir planų, tačiau, ką ir kiek pavyks padaryti vandenvietės sklype, priklausys ir nuo šalies institucijų, reglamentuojančių ir prižiūrinčių veiklą saugomose teritorijose bei objektuose, sprendimų.
Belmonto vandenvietė eksploatuojama nuo 1964 m. Tuomet ji tiekė vandenį aplink esančioms pramonės įmonėms: „Audėjas“, Betono mazgas“, „Matininkas“. Po magistralinio vamzdyno rekonstrukcijos 2004 m. vanduo iš 6 čia veikiančių gręžinių pradėtas tiekti Pavilnio, Rasų, daliai Senamiesčio ir Užupio, S. Batoro g. gyventojams. Vandeniu Belmonto vandenvietė aprūpina maždaug 5000 bendrovės klientų.
