Kalbėti bendrai apie visus sovietinius namus neteisinga – kiekvieno tvirtumas priklauso (bent jau) nuo septynių veiksnių, rašo www.realty.yandex.ru.
Pirmiausia svarbu, kiek pastate yra aukštų. SSRS normos nustatė keletą gyvenamojo pastato ilgaamžiškumo kategorijų, priklausomai nuo jų aukščio. 3–5 aukštų namai buvo statomi 50–100 metų laikotarpiui, 6 aukštų ir aukštesniems namams ilgaamžiškumas skaičiuotas mažiausiai 100 metų. 20–25 metai buvo aktualūs nebent mediniams sodo namams.
Svarbu ir tai, kur ir kaip buvo pastatytas pastatas. Maskvoje ir Sankt Peterburge, taip pat buvusios SSRS sostinėse statybų kokybė buvo aukštesnė nei kituose miestuose. Todėl chruščiovkės Omske ir chruščiovkės Maskvoje yra skirtingos.
Be to, didelę įtaką turi klimatas. Vietovėje, kur, esant didelei drėgmei ir kitiems žalingiems veiksniams – vėjui, žiemą iki 40–45 laipsnių šalčiams, daug didesnė rizika, kad atraminės konstrukcijos gali rūdyti ir neatlaikyti.
Ar namo pamatai ir gruntas po jais yra patikimi? Šia prasme tipiški sovietiniai namai, pradedant chruščiovkėmis, gali būti dar patikimesni nei ankstyvieji stalinistiniai (vien todėl, kad jie naujesni).
Pirmieji statybos kodeksai ir taisyklės (SNiP) pasirodė 1954 m., jose buvo nustatyta daug vienodų reikalavimų namams, įskaitant tai, kokie pamatai reikalingi. Prieš tai kiekvienas miestas vadovavosi savo reikalavimais.
Gyvenamieji pastatai, kurie buvo pastatyti (ypač ne sostinėse) iki 1954 m., dažniausiai buvo 2–3 aukštų, dažnai neturėjo rūsių, o vamzdžiai buvo nutiesti tiesiai po pirmojo aukšto grindimis.
Svarbu ir tai, ar pastate naudojamos dujos. Dujinės viryklės daugiabučiuose padidina sprogimo riziką dėl netinkamo eksploatavimo ir įrangos senėjimo.
Vėlyvosiose sovietinėse normose buvo numatyta dujų įprastuose būstuose atsisakyti. Aiškinta, jog inžinieriams labai sunku apskaičiuoti konstrukcijų apkrovą sprogimo metu ir, atitinkamai, suprojektuoti ją taip, kad smūgį atlaikytų.
Ar namuose yra nelegalių pakeitimų? Tai ypač pavojinga skydiniams namams – žmonės daro angas plokštėse, pažeidžia laikančiąsias konstrukcijas ir pan. Tokiais atvejais niekas negali atsakyti į klausimą, kiek laiko konkretus namas stovės, nebent inžinieriai bus įleidžiami į visus butus patikrinti jų būklės.
Ne mažiau svarbu ir tai, kaip buvo eksploatuojamas namas. Nusidėvėjimą siūloma sąlygiškai įvertinti pagal formulę 1 metai = 1 proc. Vadinasi, jei namas buvo pastatytas 1985 m., jo nusidėvėjimas yra apie 35 proc. Pasirodo, chruščiovkės turėtų būti susidėvėjusios mažiausiai 50–60 proc.
Nusidėvėjimas gali skirtis net ir kaimyniniuose namuose – tai priklauso nuo to, kiek atsakingi namo gyventojai ir kaip namą prižiūri administruojančios įmonės, taip pat nuo to, kaip gerai buvo pastatytas konkretus namas.
Svarbu ir ar daugiabutyje buvo atliktas kokybiškas kapitalinis remontas.
Apskritai sovietinių gyvenamųjų pastatų bendra saugumo riba buvo apie 100–150 metų.
Todėl jie gana gerai stovės dar bent 50–70 metų ar net daugiau. Tačiau būtina stebėti kiekvieno namo būklę ir pagalvoti, ką daryti su konkrečiu namu. Rekonstruoti? Griauti ir statyti naujus namus?
