Kultūros paveldo specialistų dėmesį ypač atkreipė skelbimas apie pardavinėjamą butą, kuriame jau būsimą miegamąjį neva planuojama įrengti pastato apvalioje patalpoje – buvusios koplyčios vietoje.
„Kol kas projektas suderintas tik dėl pastato išorės tvarkybos darbų. Dėl vidaus restauravimo ir patalpų pritaikymo darbų KPD Vilniaus skyrius jokio projekto nėra gavęs, todėl ir nepritaręs butų įrengimui. Kai gausime projektą, tada ir spręsime dėl pritarimo ar nepritarimo vidaus patalpų išplanavimo sprendiniams, – teigė KPD Vilniaus skyriaus vedėja Gerda Ožiūnaitė. – Vien už tai, kad pastato savininkai deda skelbimus apie neva planuojamus butus, mes bausti negalime, tačiau gyventojai turėtų būti atsargūs.
Taip, mes matėme, kad apvalioje patalpoje skelbimuose nurodomas neva būsimas miegamasis. Manyčiau, kad miegamasis buvusios koplyčios, o paskui buvusio archyvo vietoje – nelabai tinkamas pasirinkimas. Bet kol kas tai tik skelbimas. Po šia patalpa rūsyje yra kriptos.
Tikrai jų iškelti niekas neleis. Mano nuomone, miegamųjų įrengimas pastato koplyčioje, kurioje yra kriptos su galimais (nėra atliktų tyrimų) palaidojimais, nėra tinkamas. Šios patalpos galėtų būti pritaikytos ir prieinamos visuomenei kaip muziejinės patalpos, skirtos, pavyzdžiui, šio pastato istorijos pristatymui. Bet viską spręsime, kai gausime pastato vidaus restauravimo ir pritaikymo projektą. Kol kas jo neturime. Mes pastato savininkui pakartotinai pateiksime reikalavimą negavus reikalingų dokumentų nevykdyti jokių statybos darbų pastato viduje.“
KPD Vilniaus teritorinis skyrius yra suderinęs tik Vilniaus evangelikų reformatų sinodo pastato, kitų objektų komplekso sinodo pastato (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 27037), esančio Pylimo g. 7, Vilniuje, fasado tvarkybos (restauravimo, konservavimo, remonto) darbų projektą ir išdavęs leidimą atlikti kultūros paveldo objekto tvarkybos (restauravimo, konservavimo, remonto) darbus.
Taip pat KPD Vilniaus teritorinis skyrius pritarė Vienbučio gyvenamojo namo Pylimo g. 7 Vilniuje kapitalinio remonto (fasado, stogo, laiptinės) projektui, kuriuo vidaus išplanavimas nesprendžiamas.
Taip pat atkreipiame dėmesį, kad KPD Vilniaus teritorinis skyrius nėra pritaręs tvarkomųjų statybos darbų projektui, kuriame būtų numatomas sinodo pastato paskirties keitimas ir formuojami butai butai. Paveldo apsaugos specialistai pastebi tendenciją, kad skelbimuose reklamuojamas parduodamas nekilnojamasis turtas jame atliekamiems darbams ne visada turi tvarkomuosius paveldosaugos ar statybos darbus leidžiančius dokumentus, išduotus, kaip tas numatyta, teisės aktuose.
Paskirtis smarkiai nesikeičia
Pastaruosius kelis dešimtmečius pastatas buvo neprižiūrimas, o 2013 m. kilęs gaisras jį dar ir smarkiai apgadino. „Grąžinus pastatą evangelikams reformatams, jie nelabai juo rūpinosi, paskui pastatą pardavė.
„Dabartiniai savininkai (UAB SPV-11) užsakė avarijos grėsmės pašalinimo projektą, atliko darbus.
Taip pat užsakė tvarkybos darbų projektą, prieš tai buvo atlikti taikomieji tyrimai, kurių metu rasta naujų vertingų duomenų, – pasakojo KPD Teritorijų planavimo ir paveldo tyrimų organizavimo syriaus vyriausioji specialistė Indrė Baliulytė. – Valdytojas yra pasirašęs apsaugos sutartį, kurioje nurodoma, kad visuomenė gali patekti ir į vidų.
Pagal Apsaugos sutarčių taisykles, sutarties sąlygos lieka galioti, jei objektas parduodamas naujam valdytojui. Vadinasi, butų savininkai, pirkdami name butus turėtų žinoti, kad jiems teks laikytis paveldosaugos reikalavimų bei pagal Apsaugos sutartyje nurodytas sąlygas į butus įsileisti žmones, norinčius pamatyri kultūros paveldo objekto patalpas.“
Kaip teigė I. Baliulytė, šis pastatas praktiškai yra išgelbėtas nuo sunykimo. Prieš keletą metų jo būklė buvo avarinė. Specialistė atkreipė dėmesį, kad pastate planuojama restauruoti polichromiją ir lipdybą, kitus autentiškus elementus, ir tai, drauge su istorinėmis žiniomis apie šį pastatą didina jo vertę.
Paveldosaugininkė, istorikė I. Baliulytė, prieš kurį laiką atlikusi šio pastato istorinius tyrimus, pabrėžia, kad jo paskirties naujieji savininkai smarkiai neplanuoja keisti – pastatas ir buvo gyvenamas.
Kaip evangelikai reformatai atsidūrė būtent šioje vietoje
Kaip rašoma istoriniuose tyrimų ataskaitoje, evangelikų reformatų įsikūrimas šioje teritorijoje buvo sąlygotas konfliktų su katalikiškąja visuomene. Į Vilnių reformatai atvyko vaivados Mikalojaus Radvilos kvietimu iki 1553 m. Nors evangelikams reformatams buvo suteiktos karališkos privilegijos, katalikiška visuomenė nuolat juos puldinėjo, degino pastatus. XVI a. pasižymėjo nuožmiomis religinėmis kovomis.
Galiausiai reformatai išsikėlė už miesto sienos ir įsikūrė šalia kapinių, buvusių už Trakų vartų. Ten evangelikai buvo laidojami jau nuo XVI a. pabaigos. Reformatų bendruomenė šioje teritorijoje iki Antrojo pasaulinio karo valdė keturis sklypus, esančius tarp Pylimo, Basanavičiaus, Kalinausko ir Teatro g.
Pagrindinis sklypas, aptvertas mūrine tvora, buvo centre. Antrąjį sklypą, esantį prie Pylimo g. reformatai nuomojo. Trečiajame sklype į Šiaurę nuo centrinio sklypo buvo sodas.
Ketvirtasis sklypas, 1809 m. atiduotas dominikonų reformatų bendruomenei, buvo nuomojamas už Sinodo pastato. Kaip pasakojo I. Baliulytė, remdamasi ir ankstesnių tyrinėtojų rastais dokumentais, centrinio sklypo perimetrinis užstatymas nekito iki pat Antrojo pasaulinio karo. Prie teritorijos šiaurinės dalies šliejosi 1640 m. įsteigtos kapinės, dar XX a. viduryje stovėjo 1777 m. pastatyta Šreterių koplyčia – mauzoliejus, Vinholdų šeimos koplyčia (jos statybos data nėra aiški) konsistorijos pastatas bei kiti gyvenamieji bei ūkiniai pastatai.
Sinodo pastate – gyvenamos patalpos, koplyčia, archyvo salė
Istoriniuose tyrimuose I.Baliulytė naudojosi Vaclovo Gizberto Studnickio (1874-1962), istoriko ir archyvaro, penkių knygų apie Vilnių autoriaus veikalais, skirtais reformatų jubiliejui, kuriuose aprašoma evangelikų reformatų istorija, taip pat – Teresės Dambrauskaitės išnagrinėta evangelikų reformatų sinodo pastato istorija, išnagrinėta remiantis 1831 m. evangelikų reformatų sinodo inventoriumi.
Šiame inventoriuje pateikiama daug įdomių žinių apie šį kultūros paveldo objektą – XVI-XIX a. viduryje pastatytą sinodo pastatą, iki šių dienų išlikusį sklypo gilumoje.
„Gotikos laikotarpyje stovėjęs dviejų aukštų namas (esamo pastato pietinė dalis), renesanso laikotarpyje buvo rekonstruotas, o šalia jo pastatyta koplyčia – bokštas su rūsiu, – pasakojo I. Baliulytė. – Klasicizmo laikotarpyje pastatai sujungti į bendrą, dabartinį pastatą. Pastate buvo gyvenamosios patalpos, vėlesniu laikotarpiu šiauriniame pastato gale įkurta archyvo salė, kurioje nuo 1929 m. iki XX a. vidurio buvo saugomi vertingi XVI – XVIII a. veikalai, išleisti garsiose spaustuvėse.
Jų autoriai – reformacijos pradininkai, idėjų skleidėjai, kritikai ir mokslininkai – Martinas Lutheris, Philyppas Melanchtonas, Ulrichas Zvinglis, Jeanas Calvinas, Théodoras Bèze, Henrichas Bulingeris, Johanas Sturmas, Johanas Henrichas Ursinas ir kiti, taip pat – evangelikų reformatų rankraštiniai dokumentai, kurie po karo pateko į Mokslų Akademijos Bibliotekos (Vrublevskių) fondus. Tarp šių dokumentų – unikalus pergamentas, išsaugojęs trijų garsių Radvilų giminės vyrų parašus.
Tai Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Rudojo raštas, išduotas Vilniuje 1577 m. vasario 15 d.“
Pasak paveldosaugininkės, abejonių nekelia tai, jog pirmiausia už miesto sienos buvo įsteigtos evangelikų reformatų kapinės. Vėliau reformatams dovanoti kiti sklypai, kuriuose buvo statomi kiti pastatai. Medinė bažnyčia pastatyta iki 1651 metų. Kapinių teritorija mūrine tvora buvo aptverta anksčiau. Per 1655 m. karą bažnyčia ir kiti pastatai sudegė, mūrinė tvora buvo apgriauta.
T. Dambrauskaitė priėjo išvados, kad dabar stovinčio sinodo pastato dalis, į kurį įjungtas apvalaus plano bokštas su rūsiu – pirmosios reformatų bažnyčios fragmentas. Didžiausias valdoje buvęs pastatas – sinodo pastatas.
Jis stovėjo palei buvusį dominikonų sodo perimetrą. Virš durų jame buvo ovalus langas – pagal šį aprašymą pažįstame dabartinį pastatą. Pastatas dviejų aukštų, su palėpe.
XIX a. viduryje namas buvo rekonstruojamas, dalis patalpų padidinta, kai kurios patalpos – mažinamos. Pirmajame pastato aukšte nurodoma buvus skliautuotas lubas. Labai svarbi buvo apvalaus plano archyvo patalpa su kupolo formos skliautais – joje buvo saugoma bendruomenės fundaciniai ir kiti reikšmingi dokumentai, knygos, taip pat apeiginiai indai ir bažnytinė kasa (šioje patalpoje skelbime nurodomas planuojamas miegamasis).
Po Antrojo pasaulinio karo dokumentai buvo perduoti Mokslų akademijos (dab. Vrublevskių) bibliotekai.
Pastate buvo ne tik archyvas – čia buvo mokytojo ir vargonininko butai, vargšų vaikų bendrabutis, špitolė. Sklypas buvo aptvertas mūrine tvora, kuri buvo dengta čerpėmis. Pastatas buvo remontuojamas 1833 metais – įstatytos naujos durys, permūrytos krosnys.
Palėpė pritaikyta gyvenamosioms patalpoms.
