Lietuvoje renovacija vyksta jau kone dešimtmetį, tačiau, anot Lietuvos architektų sąjungos pirmininkės Rūtos Leitanaitės, rezultatai ne tokie, kokiais norėtume pasigirti.
Ne tik dėl aktyvumo, bet ir turinio bei apimties. Iki šiol renovacijoje dėmesys sutelktas į energinį efektyvumą. Naujasis europinis bauhauzas siūlo aplinką kurti remiantis trimis vertybėmis – tvarumu, estetika ir įtrauktimi. Pastarųjų dviejų renovacijai Lietuvoje ir stinga.
Aplinkos viceministras Darius Kvedaravičius antrino, jog renovacija – ilgalaikė, vienijanti ir priešinanti, problema.
„Mums renovacija yra vienas esminių projektų. Šio proceso rezultatai permainingi, visada norėtųsi geriau, bet tendencija tokia, jog veikiantis modelis išsikvepia, reikia ieškoti naujų sprendimų. Kalbėdavome apie atskirų daugiabučių renovaciją, sprendėme buitines problemas – gyvenimo kokybės klausimus.
Laikas imtis kompleksiškesnio požiūrio. Kai kurie miestai jau žengė pirmuosius žingsnius. Susiduriama su problema – įtrauktimi. Mūsų siekis, kad renovacija vyktų pačių gyventojų iniciatyva. Kvartalinė renovacija kol kas buvo palikta nuošalyje, tikintis, kad jos bus imamasi savanoriškai, panašu, kad tas nepavyks. Ieškoma mechanizmų, kuris padėtų išjudinti kvartalinę renovaciją“, – komentavo viceministras.
Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius pripažino, kad šiandienė renovacija – tik fasadų apšiltinimas, kitaip – pagerintas remontas.
Sovietmečiu statytuose rajonuose gyvena 300 tūkst. žmonių, tuos rajonus, anot miesto mero, būtina pakeisti, nes juose nejauku. Dėl šios priežasties žmonės mieliau keliasi į priemiesčius arba kitokio tipo namus.
Tikslas, kad žmonėms būtų gera gyventi miegamuosiuose rajonuose, kad jie neišsibėgiotų, o džiaugtųsi gyvenimu mieste. Miesto merą neramina sovietmečio statybos romantizavimas, kurio labai daug. Kas vertinga tuose rajonuose – klausimas, kuris turėtų būti keliamas gerokai vėliau. Kur kas svarbiau, kaip padaryti, kad tuose rajonuose būtų patogu ir malonu gyventi, ko dabar nėra.
Žmonės, anot sostinės mero, mieliau gyvena tokiame rajone, kuris turi, kuo pasigirti, išsiskiria iš kitų, kur žmonės atvažiuoja iš kitų rajonų. Tai, kad Lazdynuose bus baseinas ar Antakalnyje miškai – geriau, nei jų nebūtų. Tai savaime sukuria įspūdį žmonėms.
„Natūralu, kad Senamiestyje ir Naujamiestyje vaikštome gatvėmis. Sovietiniuose rajonuose nėra gatvių, kur norisi eiti, sustoti. Sovietiniuose rajonuose nėra kiemų, tik tarpai tarp namų. Klausimas ir iššūkis, kaip padaryti, kad žmonės jaustųsi ten šeimininkais“, – kalbėjo R.Šimašius.
Kalbant apie sovietmečiu statytus namus, miesto meras įsitikinęs, kad kai kuriuos dalykus juose galima pakeisti, kai ko – ne. Jis nėra tikras, ar galima išspręsti garso izoliacijos problemas. Pertvarkyti namų vidų ir kad iš išorės namai atrodytų geriau – tą galima padaryti, panaikinant perteklinę biurokratiją. Jam nesuprantama, kodėl norint išgriauti sieną reikia visų gyventojų sutikimo, o ne konstruktoriaus, tačiau įsistiklinant balkonus sutikimo jau nereikia.
Pagrindinės kryptys, kurių žadama laikytis – žmonių igalinimas, kad jie pasijaustų daugiabučių šeimininkais, taip pat radikaliau priimti sprendimus. Pavyzdžiui, sostinėje netrūksta moraliai nugyventų namų, jei žmonės jais nesirūpina, juos žadama griauti ir perstatyti.
Architektūros istorikė Marija Drėmaitė pasakojo, jog prieš 30 metų žmonės tikėjo išsikraustysiantys iš masinės statybos daugiabučių ir gyvensiantys nuosavuose namuose, o gal net pilyse ir dvaruose su dideliais sklypais, tik realybė buvo kitokia.
Dar 1991 metais buvo diskutuota, kaip būtų galima efektyviai ir estetiškai renovuoti sovietinius rajonus, suvokta, kad renovacija – daugiau nei fasado apšiltinimas. Vilniuje desovietizacija neįvyko, klausimas, ar Naujasis bauhauzas gali tapti impulsu biudžetinės sovietinės gyvenamosios statybos būstą paversti geru, šiuolaikišku ekonominės klasės būstu, kurio didmiesčiai turi turėti.
„Pati idėja sukurti kokybišką, tvarų, pasyvų ir tiražuojamą namą mažesnes pajamas turintiems gyventojams iš tiesų nėra tiesioginis mūsų daugiabučių palikimas, jį iškreipė totalitariniai režimai. Masinis užsitęsęs ilgalaikis procesas mūsų šalyje sustojo tik su Sovietų Sąjungos žlugimu“, – kalbėjo mokslininkė.
Ji siūlo ne stigmatizuoti sovietinius rajonus, o žvelgti į juos kaip į didmiesčio ekonominės klasės butų poreikį ir globalų XX amžiaus antrosios pusės masinės statybos palikimą, kurį galima pagerinti ir oriai pritaikyti šiandienos poreikiams. Mokslininkė siūlo remtis Suomijos ir Švedijos pavyzdžiu, kur, priešingai nei Vakarų Europoje, masinės statybos daugiabučiai buvo statomi ne kaip socialinis būstas, bet kaip modernus būstas visiems.
Problema, kad butai Lietuvoje buvo privatizuoti, taigi, kompleksinė renovacija – sudėtingas procesas, bet nėra neįmanomas.
Bėda, jog buvę pigūs namai šiandien vėl apšiltinami pigiausiomis medžiagomis. Kad to nebūtų, siūlymas – organizuoti konkursus, kviesti gerus architektų biurus, įtraukti kitus specialistus. Būtina kvartalinės renovacijos programa suvokiant, kad tai vientisi gyvenamieji kompleksai. Taigi, būtina renovuoti namų grupę arba mikrorajonus.
Vilniaus miesto vyr. architektas Mindaugas Pakalnis priminė, kad bauhauzo idėjos buvo labai gražios – pigumas, pritaikomumas visiems, formos švarumas, atviresnė architektūra, švaresnės formos, patogesnis būstas tapo prieinamesnis visiems. Kita vertus, bauhauzas pas mus atvedė prie 300 tūkst. gyventojų miesto, kuris pagal erdvių tipologiją, gyvenimo būdą nelabai ką bendro turi su istoriniu Vilniumi.
Bauhauzo idealogija atnešė tai, kad praradome esminius miestietiško gyvenimo principus. Dingo gatvė, aikštė, skveras, erdvių kategorijos. Kai tik galėjo, žmonės pradėjo bėgti iš sovietinių rajonų, nes erdvės čia neturėjo ribų, nebuvo aišku, kur kieno erdvė, vaikas, augęs tokiame rajone, užaugęs nebenorėjo tos patirties, ieškojo saugesnės erdvės.
Renovacija – atnaujinimas, tačiau sovietinius rajonus reikia transformuoti. Europos šalys, anot M.Pakalnio, grįžo prie normalaus miesto – perimetro ir miestiškų erdvių, o mes dar 20 metų skelbėme modernistinę namo žalioje pievoje sampratą. Perimetras kaip vertybė mieste atsirado labai neseniai.
Architekto žodžiais, galima įrengti terasas, atviresnius pirmus aukštus, liftus prie penkiaaukščių. Galima gerinti pastatus, bet to nepakanka. Reikia didesnės drąsos.
Pirmame aukšte pasistatyti terasą – žemės užgrobimas, naujuose projektuose – privalumas. Pirmi aukštai juose brangesni. Sklypų formavimas, grąžinimas buvo didžiulės klaidos.
Kol kas vyksta tik dekoracijos ir pataisymai, bet ne sisteminė pertvarka. Be kardinalių veiksmų, anot vyriausiojo miesto architekto, nieko nepasieksime. Patys gyventojai turi tapti žemės, kiemų savininkai. Bijoti, kad atsiras naujas korpusas palei gatvę, kurį pasistatys patys gyventojai, parduos butus, nereikia, tokie projektai gali daug ką pakeisti, bet tam visų pirma būtina pakeisti mąstymą.
Architektas Rolandas Palekas teigė, jog pirmiausia žmogus jaučiasi gerai ten, kur saugu. „Man regis, mąstant apie erdvių renovaciją, jei kelrodis būtų žmogaus saugumas, daug ką išspręstume. Gatvė, kiemas, aikštė, skveras, taip, kaip mes juos matome ir suprantame, tai senamiesčiui būdingi dalykai, šie rajonai kurti kitaip. Jei tikslas – žmogaus saugumas, galima rasti būdų, kaip neformuojant uždaro senamiesčo kiemo sukurti tą saugumo jausmą.
Gyvenamieji rajonai atsirado kaip kūriniai, kaip vientisi objektai, sukurti mūsų Lietuvos architektūros elito, jie taip ir buvo pastatyti. Turime unikalų kultūrinį reiškinį. Ar mes galime renovuodami kvartalus pasižiūrėti į juos kaip į mūsų kultūros objektą, ar galime matyti visumą ir, spręsdami kaip humanizuoti erdves, užtikrinant žmogaus saugumą, išsaugoti jų kaip kūrinio vientisumą ir kultūrinę vertę“, – svarstė architektas.
Naujininkų bendruomenės atstovas Artūras Melianas kalbėjo, jog 36 tūkst. gyventojų Naujininkuose nori skirtingų dalykų. Ir nors egzistuoja daug iniciatyvų, jos neužbaigtos.
Pavyzdžiui, kaimynų programa, kuri, anot vilniečio, pakankamai sudėtinga. Kurie mėgino domėtis ja, susiduria su begale biurokratinių problemų. Kitas kraštutinumas – gyventojai nori, kad viskas būtų nemokamai, pigiai ir gerai. Visgi būtinas aiškumas, lengvai prieinama informacija, pateikti žingsniai, kuriuos gyventojams reikės atlikti. Svarbu suvokti, kad žmonės, kurie imasi pokyčių savo rajonuose, nėra architektai ir statybininkai.
