Dėl Baltijos prospekto estakados darbų ruošiamas laikinasis kelias Lypkių g., kuriuo ketinama nukreipti dalį transporto srautų. Uždarius vieną Vilniaus pl. kelio pusę jau balandžio viduryje ketinama atidaryti laikinąjį kelią pro Lypkių g. Tad šiuo metu yra rengiama geležinkelio pervaža, o dėl šių darbų ketinama nugriauti prie pat jos stovintį namą, kuriame ir gyvena garbaus amžiaus klaipėdietė.
Stefanija „Vakarų ekspreso“ žurnalistams pasakojo, jog namas yra suskirstytas į kelis butus ir anksčiau čia gyveno kelios šeimos bei vyresnio amžiaus žmonės, tačiau visi išsikraustė ir ji liko viena. Giminių ar artimųjų, kurie jai padėtų, močiutė neturi, visi brangūs žmonės jau mirė.
Moteris pasakojo, jog būstas, kuriame šiuo metu gyvena, jai nepriklauso, kambarį su virtuvėle nuomojosi, sąžiningai mokėjo nuomą ir komunalinius mokesčius, tačiau būsto savininkas, pasiėmęs pinigus ir gautą Savivaldybės kompensaciją už griaunamą namą, tiesiog dingo.
Vėliau buvo atjungta ir elektra, tad močiutė nuo spalio gyvena vakarais pasišviesdama žvakėmis.
„Nebadauju, valgyti turiu ko, nesu tinginė, susitvarkau žemelę, pasisėju, užsiauginu daržovių, tad neperku nei burokėlių, nei bulvių, tik morkas perku, nes jos greitai supūna. Mėsos taip pat turiu, nors šaldytuvas išjungtas, nes elektros neturiu, bet sudėjau į kibirus ir susisūdžiau“, – apie savo gyvenimą pasakojo senolė.
Stovi eilėje dėl būsto
Pasiteiravus, ar Stefanija kreipėsi į Savivaldybę dėl socialinio būsto gavimo, ji sakėsi, jog ilgai stovėjo eilėje, tačiau paaiškėjo, jog buvo perkelta į eilės galą.
„Eilėje į būstą stovėjau 43-ia ir perkėlė mane į 403-ią vietą. Galvoja, jog esu senas žmogus ir kiek čia begyvensiu. Aš niekuomet niekur neinu, nesiskundžiu, tik nunešu dokumentus, kuriuos reikia. Galvoju, kaip bus, taip, juk gyvos į žemę neužkas, o jei užkas, tai išlįsiu“, – šypteli Stefanija.
Moteris dėl būsto kreipėsi ir į Klaipėdos rajono merą, tačiau jos registracijos vieta yra Klaipėdoje, tad Klaipėdos rajono savivaldybė niekuo padėti negalėjo, patarė kreiptis į miesto Savivaldybę.
„Nunešiau dokumentus dėl socialinio būsto paskyrimo, juos priėmė ir atsiuntė laišką, kad esu įtraukta į laukiančiųjų eilę. Buvo ir moteris atvažiavusi, sakė eik ir būk nakvynės namuose, vakare ateisi, o ryte reikės išeiti. Tai kur man per dieną dėtis? Supyko ant manęs, o aš jai sakiau, kad pavalgyti turiu, tik neturiu kur gyventi, o mane į gatvę išmesti nori“, – kalbėjo Stefanija.
S. Rupšauskytė sakė, jog norėtų gyventi ten, kur galėtų turėti darželį, nes nori pati užsiauginti daržovių. Taip pat pabrėžė, jog jai labai patinka miškas, vasarą eina uogauti, o vėliau verda košes ir kompotus.
„Aš labai norėčiau, kad man padėtų kokį sodo namelį nusipirkti, jei gyvenčiau kažkur, juk po truputį ir išsimokėti galėčiau. Būtų ir bankas man davęs paskolą, bet pasakė, kad tik 200 gaunu pensijos, tai neduos, jei gaučiau 300, tai su mielu noru būtų davę. O juk pensiją sąžiningai užsidirbau tik savo sunkiu darbu“, – sakė Stefanija.
Stefanija dėl pagalbos niekada nesikreipė į jokias labdaros organizacijas, tad tik visai neseniai jai padėjo atsitiktinai sutiktas vyras. Ji pasakojo, jog šalia dirbusio vyro paklausė, ar jis nežinąs, kada ketina nugriauti namą, o jis, sužinojęs, kad Stefanija yra vieniša senolė, atskubėjo su pilnais pirkinių maišais.
„Jis atvežė man šiltų drabužių, suknelę šiltą, kojines, pirštines, atvežė maisto produktų ir bulvių, konservų, įvairiausių kruopų. Nedrįsau jam pasakyti, kad bulvių turiu, nes pati užsiauginau. Tačiau jis, visiškai nepažįstamas žmogus, man padėjo. Davė ir pinigų, aplanko, nepamiršta manęs. Jis sakė, laikykis, močiute, ateis šviesi diena“, – su begaliniu dėkingumu pasakojo senolė.
Moteris tikino, jog vyro vardas Augis, jis atneša ir palečių, kurias močiutė su brolio sūnumi pjausto ir kūrena.
„Turim pjūklą, atnešė palečių, tai jas ir kūrenam. O jei namas degtų ar reikėtų skubiai išsikraustyti, esu ir dokumentus visus susidėjusi, nuotraukas, tai sakiau, nors popierius turėsiu“, – pasakojo Stefanija.
Informacijos neteikia
Apie senjorės iškeldinimą pasiteiravus Klaipėdos miesto savivaldybės Socialinio būsto skyriaus vyriausiosios specialistės Editos Riekašienės, ji atsakė, jog situacija yra žinoma, klausimas buvo aptartas ir svarstytas. Ji pasakojo, jog moteriai buvo norima siūlyti laikiną būstą, tačiau senolė jo atsisakė ir nesutiko su jokiais jai siūlomais variantais.
Vyriausioji specialistė patikino, jog apie situaciją su senjore geriausiai žino Socialinės paramos skyriaus vedėja Audronė Liesytė, kuri ir galėtų detaliau viską paaiškinti.
„Ar jūs juokaujate? Aš apie žmogaus situaciją tikrai nepasakosiu spaudai. Galiu peržiūrėti sistemoje, kada moteris kreipėsi, kokius prašymus rašė, ko atsisakė ir panašiai, bet aš vis tiek negaliu apie tai pasakoti. Yra duomenų apsauga, apie žmogų neturiu jokios teisės pasakoti. Jeigu moteris į mus kreipiasi, mes ją informuojame, ji gauna visą informaciją„, – sakė A. Liesytė.
Pagal oficialiai skelbiamus Klaipėdos miesto savivaldybės dokumentus, senolė yra įtraukta į Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į laikino būsto nuomą, 2021 m. sąrašą, taip ir į Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašą.
Pasiteiravus senolės, ar iš tiesų jai buvo siūlomas laikinasis būstas, Stefanija patikino, jog jai skyrė bendrabučio kambarį ketvirtame aukšte J. Karoso gatvėje, tačiau močiutė jo dėl įvairių priežasčių atsisakė.
Gyvenimas nebuvo lengvas
1930 metais gimusiai Stefanijai teko iškęsti ne vieną skaudų likimo smūgį, moteris išgyveno ne tik karą, tremtį, bet ir patyčias dėl to, kad jaunystėje buvo išprievartauta.
„Kokių kalbų tik negirdėjau, bet galvojau – Dievas juk viską girdi. Ir ženklinta esu, turiu numerį. Vokietijoje paženklino, norėjo sušaudyti mane, bet sesuo išgelbėjo, jeigu ne ji, seniai manęs nebebūtų„, – pasakojo S. Rupšauskytė.
Galiausiai moteris sutiko vyrą, vardu Albertas, su kuriuo nugyveno ne vieną dešimtmetį, turėjo gyvulių ūkį ir namus, tačiau jam mirus, į vyro turtą nepretendavo, nes pora nebuvo susituokusi. Tada moteris gyveno Rumpiškės gatvėje prižiūrėdama senutę, o šiai mirus išsinuomojo būstą.
„Užauginau brolio vaiką, jis visada buvo šalia manęs, dabar ir gyvenam dviese. Šeimoje buvome 8 vaikai, mama mirė nuo vėžio, o prieš tris metus palaidojau ir paskutinę seserį. Buvau sodą nusipirkusi, pasistatėme trobelę. Jam, vaikui, kai vedė, aš sodą padovanojau, sakiau, kol tu gyvas – turėk, tačiau jis prieš 10 metų mirė. Jo žmona viską pardavė ir likau viena“, – su ašaromis akyse kalbėjo Stefanija.
Nors Stefanijos gyvenimas buvo itin sunkus, o likimas nepagailėjo išbandymų ir sunkių akimirkų, tačiau ji visą gyvenimą sunkiai dirbo.
„Man gyventi visada sekėsi, nes sunkiai dirbau, o ir dabar netinginiauju ir malkas susikapoju, parsinešu ant nugaros užsimetusi. Anksčiau buvau stambesnė, o dabar jau sulysau, kažkodėl apetito nebeturiu valgyti. Niekada nelendu į akis, nenoriu įkyrėti, geriau badu mirsiu, bet neprašysiu. Mums mama yra pasakiusi, svetimo nieko nereikia“, – atsiduso močiutė.
„Atrodo, pavyko rasti kompromisą“
Gintaras Neniškis, Klaipėdos savivaldybės administracijos direktorius: „Lypkių gatvėje ruošiant laikinąjį kelią ir geležinkelio pervažą šį namą buvo numatyta nugriauti. Asmuo, apie kurį kalbame, iš jo turėjo išsikelti dar pernai lapkritį, bet atsitiko taip, kaip atsitiko.
Mes galvojome, kad ten jau niekas negyvena, nes savininkas namą yra pardavęs, net elektra atjungta. Bet paaiškėjo, kad ten dar gyvenama. Savivaldybė ieškojo galimybių, kaip situaciją išspręsti. Atrodo, kad pavyko rasti kompromisą.
Pasiūlėme laikinai keltis į būstą Sulupės gatvėje. Jo būklė, žinoma, nėra ideali, bet bent jau bus geresnės nei dabartinės gyvenimo sąlygos, kur nėra nei elektros, nei normalaus sanitarinio mazgo. Čia laikinas sprendimas, o vėliau ieškosime kito socialinio būsto.“
