Specialistai įspėja – statybos pigesniame, tačiau be infrastruktūros, sklype atokiau nuo miesto centro gali gerokai apkarsti. Ir nors ne visos savivaldybės skuba atversti kortas ir patvirtinti, kiek gi būsimieji naujakuriai, prieš gaudami statybų leidimą, privalės susimokėti už būsimą infrastruktūrą, tai – tik laiko klausimas. Kaip ir įmokų dydžiai.

Kol kas jie svyruoja nuo 5 iki 15 eurų, tačiau, neabejojama, gerokai didės.

Pataria įsivertinti laukiančius mokesčius

Advokatų kontoros WALLESS partneris dr. Evaldas Klimas pataria – prieš rinkdamiesi sklypą, ypač atokesnėse teritorijose, gerai pagalvokite ir pasiskaičiuokite, ar statybos jums netaps našta.

Savivaldybės šiuo metu kaip tik tvirtina arba ruošia tvirtinti prioritetines ir neprioritetines teritorijas bei kokią infrastruktūrą laikys prioritetine ir kokią ne.

Kaip paaiškino advokatas, prioritetinėse teritorijose esanti infrastruktūra ir turėtų būti laikoma prioritetine infrastruktūra. Visgi daugelis savivaldybių konkrečių teritorijų dar nėra apsibrėžusios, todėl renkasi konkrečios prioritetinės infrastruktūros apibrėžimą. Tokia infrastruktūra gali būti laikomos gatvės, tinklai, esantys gatvėse ir pan. Visa kita, kas nepatenks į savivaldybių sąrašą, bus laikoma neprioritetine infrastruktūra, kas reiškia viena – valdžia infrastruktūros neįrengs ir prie jos įrengimo neprisidės.

„Eiliniam žmogui tas reiškia, jog jei naujakuriui reikalingas kelias, privažiavimas, nuotekos, vandentiekis ir pan., savivaldybė išduos prisijungimo sąlygas, specialistai parengs projektus, savininkas su savivaldybe pasirašys sutartį, kad pats įrengs reikiamą infrastruktūrą, t. y. susimokės didžiulius pinigus, nes juk gali paprašyti nutiesti pusę kilometro gatvės.

Jis pats turės tą padaryti, perduoti infrastruktūrą savivaldybei, kuri, pagal sutartį, perdavus infrastruktūrą, per dešimt metų, jei statoma neprioritetinėje zonoje, kompensuos išlaidas, tik su sąlyga – jei kas nors prie tos įrengtos infrastruktūros prisijungs.

Jei niekas neprisijungs – apie kompensaciją galima pamiršti. Jeigu statoma prioritetinėje zonoje, tuomet savivaldybė privalo ir įsipareigoja kompensuoti patirtas išlaidas.

Antra vertus, jei reikalinga infrastruktūra – gatvė, kelias, kurį reikia nutiesti, tarybai nubalsavus, bus pripažinta prioritetine, savivaldybė jos įrengimo kaštus kompensuos per 5 metus arba pati įrengs“, – komentavo advokatas.

Kol kas žinoma, jog Vilnius pasitvirtino 15 eurų už kv. m tarifą, Trakai svarsto 10 eurų už kv. m., Vilniaus raj. savivaldybė pasitvirtino nulinį tarifą.

„Vilniaus rajono savivaldybė kol kas bijo gąsdinti žmones, nustatė nulinį tarifą, bet anksčiau ar vėliau, šįmet arba kitąmet, įmoką turės pasitvirtinti.

Taigi, kreipiantis statybų leidimo, bus privaloma pridėti sutartį, kad įsirengsi infrastruktūrą, arba, kad sumokėjai įmoką.

Žmogus gali nusipirkti sklypą, kad ir dabar, tačiau, kol susiprojektuos, kreipsis statybos leidimo tame pačiame Vilniaus rajone, įmoka jau gali būti patvirtinta“, – kalbėjo advokatas.

Ar nenutiks taip, kad noras besistatančiuosius kur nors laukuose grąžinti į miestus suveiks priešingai – gyventojai puls statytis ten, kur įmokos mažesnės arba jų apskritai nėra? Toks pavojus, anot E.Klimo, yra. Įstatymo tikslas buvo visus sugrąžinti į urbanizuotas teritorijas. Bet kol savivaldybės tarpusavyje nesikalba arba nenori susitarti dėl įmokų dydžio, įstatymas gali veikti priešingai.

„Aplinkos ministerija, rengdama įstatymo projektą, buvo įrašiusi, kad savivaldybės mokesčių dydžius turėtų suderinti regionų plėtros tarybose. Kadangi atsirado daug nepatenkintų savivaldybių, toks nuostatas buvo išbrauktas. Tai privedė prie absurdiškos situacijos, kuomet kai kurios savivaldybės paskelbia nulinį tarifą. Taip, žmonės yra nusipirkę sklypus, susiplanavę statybas, jei iš dangaus nuleidi kad ir 15 eurų už kv. m, jau skaudu. Bet tas bus neišvengiama, konkretų tarifą anksčiau ar vėliau visoms teks pasitvirtinti“, – mano advokatas.

Neabejojama, jog įmokos ateityje visose savivaldybėse bus vienodos. „Savivaldybės nenori gąsdinti, bet, jei žiūrėtume realiai, ypač kalbant apie teritorijas, nutolusias nuo centro, kur infrastruktūra nėra išvystyta, mokestis gali siekti ir 50, ir 70 eurų už kv. m, kas buvo realiai skaičiuota rengiant įstatymą.

Net įstatymo aiškinamajame rašte tos sumos įvardytos. Jei teritorija nutolusi dar labiau, mokestis gali siekti ir 150 eurų už kv. m. Tokios įmokos turėtų būti renkamos, kad tam, kas įrengia indrastruktūrą atokiuose rajonuose, atlikti darbai atsipirktų.

Visgi savivaldybės tuo nėra suinteresuotos, nes neprioritetinėse teritorijose surinktos įmokos laikomos specialiose sąskaitose, pinigus galima panaudoti tik kompensacijoms tiems, kas įrengia infrastruktūrą.

Savivaldybėms neįdomu, kad kažkas įrengia ir ar jiems bus kompensuota, ar ne. Bet štai, jei statai prioritetinėje zonoje, surinktomis įmokomis jau gali būti finansuojamas įvairios prioritetinės infrastruktūros įrengimas“, – paaiškino E.Klimas.

Kol kas mokestis – naujakurių naudai

Iki priimant Infrastruktūros įstatymą, NT plėtotojų būdavo prašoma skirti paramą, nors toks paramos rinkimas prievartiniu būdu pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą negalimas.

„Jeigu tik į savivaldybę kreipiasi stambesnis NT plėtotojas, jo paprašo paramos, dar rekonstruoti gatvę, įrengti infrastruktūrą, nors to daryti negalima.

Savivaldybių infrastruktūros įstatymo itin laukė kai kurie plėtotojai, labiausiai – statantys nutolusiose teritorijose, mat egzistavo praktika, kuomet jie įrengdavo infrastruktūrą, perduodadavo miestui, visi kiti jungiasi, o pirmiesiems iš to jokios naudos. Įstatymas įveda lygiateisiškumą, kad, nepriklausomai nuo to, ką statai ir kas esi, moki, nes visi vienodai naudojasi infrastruktūra“, – kalbėjo advokatas.

Visgi šioje situacijoje neišvengiama vadinamųjų „minkštųjų“ kriterijų. Koks esamos infrastruktūros išvystymo lygis – galbūt trūksta tik vieno tinklo. Kokia sklypo ir pastato paskirtis, nes nuo to priklauso infrastruktūros apkrovimas.

Vienbutis infrastruktūrą apkraus mažiau nei daugiabutis, todėl įmoka daugiabučiui galėtų būti didesnė. Arba pramonės, sandėliavimo statinys, nors ir 10 tūkst. kv. m, infrastruktūrą apkraus mažiau nei tūkst. kv. m ploto daugiabutis, mat šiame kur kas daugiau gyventojų, kurie naudoja vandenį, nuotekas, todėl reikia didesnio pajėgumo tinklų.

Klausimas, kiek reikėtų indeksuoti įmokas, priklausomai nuo sklypo ir statinių paskirties. Kol kas indeksavimas – individualių namų statytojų naudai. Pavyzdžiui, Vilniuje plėtotojams numatyta 50 ir 30 eurų už būsimą kv. m, o gyventojams – 15 eurų už būsimą kv. m.

Kauno rajonas taryba, anot advokato, elgiasi dar kitaip. Kol kas pasitvirtino nulinį tarifą, bet specialiųjų planų rengėjų paprašė parengti schemą, iš kurios būtų aišku, kaip atskirose Kauno rajono dalyse išvystyta infrastruktūra.

Pagal parengtą planą teritorijose bus įvesta keliolika tarifų, taigi, ir skirtingų įmokų. Kuo geriau išvystyta infrastruktūra, tuo įkainis mažesnis. Nes juk įstatymo idėja tokia – statyti, kur infrastruktūra yra, kad savivaldybėms nereikėtų jos įrengti už savo pinigus.

Jei pirmasis gyventojas įrengs infrastruktūrą, įsikūrusieji vėliau į savivaldybės sąskaitą sumokės įmoką pagal tarybos patvirtintą tarifą, pavyzdžiui, 15 eurų už kv. m, savivaldybė minusuos 5 proc. administravimo išladų ir gautą sumą perves tam žmogui, kuris įrengė ir savivaldybei perdavė infrastruktūrą.

Vilnius planuoja įmokas rinkti nuo liepos, Klaipėdos miestas renka nuo sausio 1-osios, Švenčionys pasitvirtino tarifus, Trakai planuoja kovą, Kauno miestas ir rajonas – vasario pabaigoje.

Galiausiai, visos savivaldybės, be išimčių, turės pasitvirtinti prioritetinę infrastruktūrą ir tarifus. Daugelis, anot pašnekovo, renkasi kol kas tvirtinti nulį ir laukti.

„Bet čia tinginystė ir atsakomybės bijojimas. Manau, kad jos sulauks pagrūmojimo iš centrinės valdžios, kuri tokiu atveju neskirs lėšų infrastruktūros plėtrai. Jei savivaldybė tokia turtinga, kad leidžia sau plėtoti iš biudžeto lėšų infrastruktūrą naujakuriams, vadinasi, jai lėšų netrūksta.

Tik bėda, kad šios lėšos nepanaudojamos socialinei veiklai, švietimui, mokytojų atlyginimų kėlimui, mokyklų renovacijai ir pan. Tai, ką jos galėtų skirti mokytojų atlyginimams, skiria asfalto tiesimui.

Valdžia davė instrumentą susirinkti pingus, kad nereikėtų tiesti naujo asfalto leidžiant biudžeto lėšas. Ką savivaldybės daro – toliau tą daro pačios, užuot pinigus nukreipusios kitoms funkcijoms.

Tai paliečia ne tik naujakurius, bet paliečia visus, kurie naudojasi savivaldybių paslaugomis. Žmonės turi eiti kone su šakėmis į tarybas ir prašyti nustatyti normalius tarifus, kad infrastruktūros naujakuriams nereikėtų finansuoti iš savivaldybės biudžeto lėšų“, – ironizavo pašnekovas.

Vilniaus miesto savivaldybei paskelbus tarifus plėtotojams 30–50 eurų, dauguma net pritūpė, bet reali kaina, anot advokato, tokia ir yra.

„Mes visi kalbame apie naujos infrastruktūros kūrimą, bet lėšas visų pirma reikėtų nukreipti į esamos atnaujinimą. Infrastruktūros mokestis – solidarumo, socialinis mokestis. Tas, kas gali sau leisti statytis namą, turi daugiau lėšų nei žmogus, gyvenantis sename būste. Kodėl sename būste gyvenantieji turėtų finansuoti infrastruktūros įrengimą už miesto?“ – replikavo pašnekovas.

Savivaldybės sprendžia skirtingai

Vilniaus miesto savivaldybė portalui lrytas.lt atsiųstame atsakyme komentavo, jog toks reguliavimas yra naujas Lietuvoje, bet ne naujas pasaulyje.

Natūralu, kad, plečiantis miestui, reikia vis daugiau infrastruktūros (pradedant gatvėmis, baigiant darželiais), infrastruktūrą įrengti ir išlaikyti yra brangiau ir sudėtingiau teritorijose, kurios yra nutolusios nuo susiformavusių miesto centrų. Ten įprasta, kad infrastruktūra yra prasčiau išvystyta, todėl šios infrastruktūros plėtrai reikia daugiau lėšų.

Surinktos įmokos pateks į infrastruktūros plėtros fondą, iš jo miestas finansuos šaligatvių, dviračių takų, viešojo transporto infrastruktūros, gatvių projektus, taip pat reikalingą socialinę infrastruktūrą, pavyzdžiui, darželio ar mokyklos statybą.

Principai, pagal kuriuos buvo atrinktos prioritetinės zonos, ir ar statinys patenka į prioritetinę zoną, yra paskelbti čia.

Nuo įmokos laikinai atleidžiami tik tie gyvenamosios paskirties vieno buto statiniai, kurie yra vieninteliai statiniai sklype. Taip pat ši įmoka netaikoma tik iki tol, kol infrastruktūros plėtros įmokos skaičiavimo tvarkas bei tarifus priims Vilniaus rajono ir Trakų rajono savivaldybių tarybos, bet ne vėliau nei iki 2021 m. liepos mėn. 1 d.

Nuo to laiko, kai įmoką patvirtins Vilniaus rajono ir Trakų rajono savivaldybių tarybos (o jeigu nepatvirtins – ne vėliau kaip nuo liepos 1 dienos) įmoka bus 15 Eur / kv. m. Kitiems statiniams prioritetinėje zonoje nustatyta 30 Eur / kv. m, o neprioritetinėje – 50 Eur / kv. m įmoka.

 

Kauno savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas Aloyzas Pakalniškis komentavo, jog numatyta, kad visiems Kaune statomiems ar rekonstruojamiems objektams (už padidėjusį plotą) bus taikomas 13,8 eurų už kvadratinį metrą tarifas. Perpus mažesnė suma – 6,9 Eur/ kv. m – numatyta kultūros paveldo objektams ir visiems valstybės saugomos kultūros paveldo vietovės (senamiesčio) teritorijoje esantiems statiniams.

Rekonstruojamam nekilnojamajam turtui naujo mokesčio suma bus skaičiuojama nuo padidėjusio objekto ploto. „Nulinis“ tarifas bus taikomas įrengiant transporto priemonių stovėjimo aikšteles.

Naujam mokesčio tarifui dar turės pritarti vasario 23 d. posėdžiausianti miesto savivaldybės taryba.