Advokatas priminė Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymą, kuris itin sunkiai skynėsi kelią, tačiau galiausiai buvo priimtas ir įsigaliojo šįmet, sausio 1-ąją. Įstatymas pakankamai painus, daugeliui savivaldybių vis dar kyla klausimų, kaip jį taikyti.
Svarbiausi momentai – savivaldybės turi apsispręsti, kokia infrastruktūra yra prioritetinė, o kuri ne. Jei infrastruktūra – prioritetinė, už ją savivaldybė sumoka – ją įsirengia pati arba perleidžia vystytyti plėtotojui, per penkerius metus kompensuodama kaštus. Jei infrastruktūra – neprioritetinė, ją įsirengia pats vystytojas. Tai, anot advokato, turės esminės įtakos žemės rinkai. Plėtotojai vertins atidžiau, kur sklypus pirkti, nes nuo to priklausys statybų kaštai.
Žemės ir statybų rinkai įtakos turės ir įmokos. Pats įstatymas įmokų nenustatė, dėl jų dydžio turės apsispręsti savivaldybės. Akivaizdu, jog jos varijuos atskirose savivaldybėse.
Pavyzdžiui, sostinėje prioritetinėje teritorijoje – 30 eurų už kv. m , neprioritetinėje – 50 eurų už kv. m. Vilniaus rajonas įmokos kol kas nepasitvirtino, Trakai tvirtins netrukus. Klaipėda nusprendė – 10 eurų už kv. m. Taigi, įmokos svyruoja nuo 5 iki 50 eurų už būsimo pastato kvadratinį metrą. Tai – papildomi kaštai, kurie greičiausiai bus perkeliami ant galutinių naudotojų – būstų pirkėjų – pečių. Tas vyko ir anksčiau, tik dabar vyks skaidriau.
Ar tos įmokos gali iš esmės kažką pakeisti? Juk, atrodo, už 1000 kv. m plotą surinktos įmokos tikrai nepakaks darželiui pastatyti.
E.Klimas paaiškino – įstatymas reikalingas tam, kad neliktų piknaudžiavimo atvejų, kuomet plėtotojų būdavo prašoma paramos ar nutiesti papildomą gatvę, bei nevienodų sąlygų jiems. Advokato nuomone, įmokos ateityje tik kils. Kol kas startuojama nuo 5, 10 eurų.
Gyventojui, besistatančiam 100 kv. m ploto namą, susimokėti po 15 eurų už kv. m, atrodo labai daug, tačiau savivaldybei tai – lašas jūroje. Antra vertus, neprioritetinėje zonoje, kur įmoka siekia 50 eurų už kv. m, statant 10 tūkst. kv. m ploto sandėliavimo pastatą, gaunama didžiulė suma.
Antra, teritorijų planavimo įstatymo pakeitimai grąžina detaliuosius planus tais atvejais, kai reikia įrengti infrastruktūrą. Dėl šios priežasties greičiausiai pailgės NT vystymo terminai, augs vystymo kaštai, o savivaldybės atsiras piktnaudžiavimo galimybės. Tačiau savivaldybės laikosi pozicijos – projektų plėtojimas turėtų grįžti iš nutolusių teritorijų į miestą.
Nuo sausio 1-osios įsigalėjo reikalavimai A++ energinio naudingumo klasei. Lapkritį ir gruodį savivaldybėse vėl visi buvo tam nepasirengę, jos buvo užverstos prašymais išduoti statybų leidimus. Taigi, NT plėtotojams reikės susitaikyti, kad savivaldybės nespėjo laiku pasiruošti Infrastruktūros įstatymui.
Be to, savivaldybės nori projektus grąžinti į miestų centrus, tik čia dar vienas trukdis – Seime niekaip neišjudantis Žemės įstatymo pakeitimas, ypač aktualus buvusių pramonės teritorijų konversijai.
Anot advokato, daugiau nei dvidešimt metų visiems buvo leidžiama statyti ant valstybinės žemės. Staiga, net nepakeitus Žemės įstatymo, praktika pasikeitė. Viena problema – teisėtų plėtotojų lūkesčų klausimas, antras svarbus momentas – nereikia pamiršti, kad viena valstybės funkcijų – gyventojų aprūpinimas būstu.
NT plėtotojai tiesia pagalbos ranką ir sako: „mes aprūpiname būstu, sudarykite galimybes“. Savivaldybės siekia, kad būtų kokybiškai išnaudota esama infrastruktūra, nes naujų teritorijų įsisavinimas prieštarauja visiems tarptautiniams principams. Tai, ką daro NŽT su valstybinės žemės nuomos ir teritorijų konversijų draudimu, pašnekovo žodžiais, absurdas.
Vilniaus miesto savivaldybei ignoruojant naujai priimtą Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymą, buvo sulaukta Vilniaus miesto bendrojo plano pakartotinio nederinimo. To buvo galima išvengti atlikus bendrojo plano sprendinių suderinimą su naujojo įstatymo reikalavimais dar iki pakartotinio viešinimo 2020-aisiais metais. „Jo visiems reikia, tai puikus dokumentas“, – konstatavo advokatas.
E.Klimo žodžiais, galima įžvelgti bendrą tendenciją – teisinio reguliavimo aplinka tampa tik komplikuotesnė NT vystymui, daugėja biurokratijos. Tai lemia didesnius NT vystymo kaštus, kurie greičiausiai bus perkeliami ant galutinių naudotojų – būstų ir paslaugų pirkėjų.
