Didelis geležies, mangano kiekis. Jų aptinkama visose vandenvietėse, iš kurių vilniečiams centralizuotai tiekiamas vanduo. Tačiau ši bėda palyginti nedidelė, nes vandenvietėse priemaišos iš vandens šalinamos. Be to, geležies ir mangano daugiau ir kitų didesnių miestų vandenvietėse.
Anot Lietuvos geologijos tarnybos Hidrogeologijos skyriaus Požeminio vandens monitoringo poskyrio vedėjos J.Arustienės, blogiau ten, kur prasideda privačių namų kvartalai.
Bet didžiausia problema – miesto plėtra. Vandenvietės paprastai įsikūrusios vaizdingose vietovėse, upių slėniuose, tad vis atsiranda norinčiųjų sumažinti jų apsaugos zonas. O jas apkarpius, pristačius namų kelio atgal nebūtų.
– Tvirtinama, kad iš vandenviečių tiekiamo geriamojo vandens kokybė yra gera. Vis dėlto kokių pokyčių pastebite – ji vis gerėja ar kai kurie rodikliai prastėja? – paklausė J.Arustienės „Sostinė“.
– Pirmiausia reikėtų paaiškinti, kas yra vartotojui tiekiamas ir iš požemių išgaunamas vanduo. Nuo to gali priklausyti ir jo kokybė.
Geologijos tarnyba renka informaciją apie požeminio vandens kokybę ir sudėtį. O vartotojai jau iš tiekėjo gauna paruoštą vandenį.
Daugelyje Vilniaus vandenviečių yra geležies šalinimo įrenginiai. Juk sostinėje, kaip ir visoje Lietuvoje, vandenyje yra per daug geležies ir mangano. Šių medžiagų yra tiek, kad vandenį jau nepatogu ir nemalonu vartoti.
Jei tų įrenginių nebūtų, į vilniečių butus atitekėtų rudas, nemaloniai kvepiantis vanduo.
Kartais dar taikomas chloravimas, kad vanduo nebūtų užterštas bakterijomis, tik jis naudojamas retai.
Kokios kokybės vanduo pasiekia butus, priklauso nuo vandentiekio tinklų. Net jeigu jie nauji, o daugiabučiuose vamzdžiai surūdiję, vanduo tą geležį gali vėl susigrąžinti.
Apskritai vartotojas jaučia vandens kokybės pagerėjimą dėl mano minėtų vandens gerinimo įrenginių – turime nemažą požeminį vandens kokybės stebėjimo tinklą, tikriname ją gręžiniuose, imame mėginius. Tai mes atliekame jau daug metų.
– Palyginti su kitais didžiaisiais šalies miestais, kokia yra Vilniaus geriamojo vandens kokybė?
– Vilnius panašus į Kauną, kuriame vandenvietės taip pat įrengtos prie upių krantų. O sostinės ir Klaipėdos vandens kokybė skiriasi, nes svarbiausią uostamiesčio vandenvietę net sunku vadinti vandenviete.
Mat ši vandenvietė naudoja Vilhelmo kanalo vandenį, jį filtruoja, o paskui gerina.
Vilniaus ir Kauno vandenvietėse paviršinio vandens geriamajame vandenyje yra mažiau. Klaipėdoje paviršinis vanduo – beveik visas.
Šiaulių ir Panevėžio vandeningi sluoksniai labai neblogi, tik, kaip ir visur, juose pasitaiko geležies ir mangano.
– O kuo išskirtinės Vilniaus vandenvietės?
– Vilniuje yra dvidešimt didesnių ar mažesnių vandenviečių, iš kurių miestas gauna vandenį.
Dauguma jų yra prieupinės – įsikūrusios Neries, Vilnios ir Vokės upių slėniuose.
Tad dalis išteklių vandenvietėse – ir iš paviršinio vandens, kitaip tariant, iš upių.
Reikėtų pažymėti, kad upių slėniai yra labai didelės vandens talpyklos, tai didžiuliai vandens ištekliai.
Dėl tos priežasties kiekvienos vandenvietės aplinka vis kitokia. Vienos vandenvietės uždaresnės, kitos atviresnės, vienų aplinka labai graži, žaliuoja miškai, šalia kitų – buvusios gamyklos.
Todėl Vingio parko ir Trakų Vokės požeminiame vandenyje stebimi pramoninės likutinės taršos pėdsakai. Dėl to šių vandenviečių vandens kokybei skiriame daugiau dėmesio, dėl to jose kai kurie gręžiniai jau nebenaudojami.
Taip yra dėl to, kad šalia Vingio parko vandenvietės kadaise veikė „Velgos“ gamykla. Jos seniai nebėra, bet tarša liko ir ji net nėra labai lengvai išvaloma.
Šalia Trakų Vokės vandenvietės tebėra pramoninis rajonas, tačiau iš kurios įmonės teršalai pakliūva į vandenį, sunku pasakyti.
Visose kitose vandenvietėse neleistinų pokyčių tikrai nėra.
– Tai kitų vandenviečių vandens kokybei pramonės įmonės įtakos nedaro?
– Išskirčiau kitą problemą. Vilnius – ne vienintelis miestas, kur kyla konfliktų dėl vandenviečių apsaugos zonų. Jas pastumti nori tie, kurie planuoja pramonės įmonių plėtrą, bet labiausiai – gyvenamojo sektoriaus plėtotojai.
Kadangi upių slėniuose įsikūrusios vandenvietės dažniausiai būna atviros, joms reikia didelių apsaugos zonų. Į tas apsaugos zonas labai nori ateiti ne tik pramonė, bet ir gyventojai. Juolab kad jos dažniausiai – vaizdingose vietovėse.
Tie konfliktai nuolat vyksta, pastebiu, kad yra daug norų išstumti vandenvietes jau ne tik iš miesto centro.
– Tai dėl šios priežasties, taip pat dėl klimato kaitos galbūt Vilniui kyla grėsmė ateityje likti be kokybiško geriamojo vandens?
– Vandenviečių ištekliai siekia apie 390 tūkstančių kubinių metrų per parą, o poreikis yra 97 tūkstančiai kubinių metrų.
Vandens kiekiai nemaži, bet konfliktas, kai siekiama išstumti vandenvietes, sumažinti jų apsaugos zonas, verčia sunerimti.
Pasigirsta kalbų, kad tiek vandens, kiek jo gali tiekti vandenvietės, nereikia, tai ir jų apsaugos zonas galima sumažinti. Bet tokie kalbėtojai nesusimąsto, kad, apsaugos zonas užstačius namais, atgal kelio nėra. Iš tokios vandenvietės tiekti vandens nebegalima.
Todėl miesto plėtros klausimus reikia labai rimtai svarstyti, numatyti, kas yra svarbiau.
Dėl klimato kaitos Vilniui didelių bėdų kol kas nėra.
Taip, jeigu vasarą nusenka upės, vandens atitekėjimas iš jų sumažėja. Tačiau vertinant dabartinius poreikius negalima sakyti, kad vandens karštais mėnesiais vilniečiams pritrūks.
– Ar dažnai pasitaiko, kad gręžinių šalia privačių namų vandens kokybė būna prasta?
– Ši problema taip pat susijusi su miesto plėtra. Aišku, kad vandenviečių pajėgumai leistų visus privačius namus prijungti prie centralizuotos vandens tiekimo sistemos.
Bet bėda yra tai, kad privačių namų teritorijos aplink Vilnių plėtėsi labai greitai, nespėjus nutiesti vandentiekio ir nuotekų tinklų. Tad naujakuriams nieko kito neliko ir jie dabar naudojasi nuosavais gręžiniais ir nuotekų valymo įrenginiais.
Pastebėjome tokius negerus pokyčius anksčiau pastatytuose privačių namų rajonuose, kur gyventojai naudoja nuosavus grežinius ir nuotekų valymo įrenginius: čia vandens kokybė sparčiai prastėja.
Taip yra dėl to, kad nuotekos nėra gerai išvalomos, o užstatymo tankis labai didelis. Todėl ir toks rezultatas: tarša atsispindi vandens kokybėje.
Gamtiniame vandenyje nitratų koncentracija siekia mažiau nei 5 miligramus litre, leidžiama norma – 50 miligramų.
Kai nitratų kiekis vandenyje viršija 25 miligramus litre, galima sakyti, kad jis užterštas žmogaus. O dažniausia to priežastis – netinkamai tvarkomos nuotekos.
Vilniaus apylinkėse yra tokių teritorijų, kur nitratų koncentracija viršija normas ir nėra kokybiško vandens, todėl gyventojams tenka rinktis ypač gilius gręžinius.
Taip pat didelė tikimybė susidurti su prastos vandens kokybės problema kyla tiems naujakuriams, kurių gręžiniai įrengiami netoli buvusių taršos židinių, pavyzdžiui, sąvartynų, didelių naftos bazių. Priemiesčiuose gyventojų vandens kokybei dažnai įtakos turi ir žemės ūkio veikla.
Kas kita būtų, jeigu planuojant naujo gyvenamojo kvartalo plėtrą šalia jo būtų numatyta ir vandenvietė bei valymo įrenginiai, skirti visam rajonui. Tada būtų prižiūrima ir vandens kokybė.
Dabar yra tokia tvarka, kad nuosavų gręžinių vandens vartotojai patys turi rūpintis ir jo kokybe.
Tirti tokio gręžinio vandens kokybę, atlikti jo cheminę analizę privaloma tik gręžinį pradedant eksploatuoti.
Kaip elgsis toliau – kiekvieno gręžinio savininko reikalas.
