Kūrė žinomas menininkas
Kaip pavyko pakviesti kurti į Juodupę šį menininką? Juodupės – Lietuvos mažosios kultūros sostinės idėjos autorė Lina Meilutė-Datkūnienė neslepia, kad papuošti miestelį T. Šimkaus darbais buvo jos idėja, svajonė. Nuo idėjos iki praktinio jos įgyvendinimo praėjo beveik metai ieškojimų. Kuo svarbūs šie darbai? Išliekamąja verte. Šie piešiniai – ne tik miestelio centro puošmena. Tai kūriniai, savyje nešantys galingą socialinį ir kultūrinį užtaisą, taip būdingą T. Šimkaus kūrybai.
Ryškios, gyvos paveikslų spalvos pilkame, šaltame, nuo rudens iki pavasario dar ir nūriame industriniame Juodupės peizaže – gaivus vėjo ir vilties gūsis. Aštrus kontrastas šalia begriūvančiam garsiajam „Pentagonui“. Piešiniai padabino ne pačius prabangiausius, išpuoselėtus miestelio namus. Kartu jie tapo tų namų gyventojams jų vertės, žmogiškojo orumo stiprinimo ženklu.
Šie namai pasirinkti neatsitiktinai. Ieškant piešiniams vietos, nuo vasaros apkeliauta visa Juodupė.
„Įvertinome visus galimus namus. Svarbu buvo ir idėja, ir jos įgyvendinimo techninės galimybės. Antai vieno pastato vieta lyg ir tiktų, bet siena drėksta. Kito siena netinka, nes saulės atokaitoje. Viena siena per didelė, kita – per maža, trečia – per daug atoki“, – pasakojo Lina Meilutė-Datkūnienė. Šie pastatai tiko geriausiai, o ir vieta puiki ne tik dėl to, kad jie – miestelio centre. Pagrindinė sankryža – tai ir kelių, galimybių, seno ir naujo sankirta.
Kiek laiko piešiniai garsins miestelį? Mažiausiai 10 metų jie bus ryškia puošmena. Lina Meilutė-Datkūnienė neslepia – galbūt iki tol Juodupės centre atsiras ištisa meno galerija?
Naktinis miestelio gyvenimas
Piešiniai buvo kuriami vakarais naktimis. Dirbantis dailininkas iš arti susidūrė su miestelio gyvenimu. Tai irgi buvo tam tikras socialinis eksperimentas. Namo skubantys, pasivaikščioti išėję ar specialiai atėję pasižiūrėti darbo proceso, juodupėnai neslėpė padidinto dėmesio.
Tiesa, pasak L. Meilutės-Datkūnienės, emocijas ir vertinimus reiškė santūriai. „Gražu“, „Šaunuolis“ – tokių įvertinimų menininkas sulaukė ir iš močiučių, ir iš treningais pasipuošusių jaunuolių. Tiesa, atsirado vienas, kuris žurnalistų pakalbintas, suabejojo paveikslų reikalingumu. Bet tokių žmonių yra vos keli. Atvirkščiai, daugelis džiaugiasi.
Dar svarbiau, kad šie piešiniai atsirado ant vienų seniausių, prastesnės būklės Juodupės daugiabučių namų. Vieną jų buvo ketinta renovuoti vieną pirmųjų rajone, bet dėl gyventojų nepritarimo to padaryti nepavyko. Dar pernai namo administratoriaus pastangomis buvo tvarkomos byrančio fasado plytos. O dabar toks namas pasipuošė piešiniu. Tai rodo, kad kiekvienas Juodupėje yra svarbus, gali tikėtis atsinaujinimo vilties. Būtent tą ir simbolizuoja ryškios piešinių spalvos.
Ne tik proginis dėmesys
Pastaruoju metu Juodupė atsidūrė žiniasklaidos priemonių dėmesio centre. Būtent dėl šių piešinių. L. Meilutės-Datkūnienės teigimu, čia apsilankė filmuoti siužetų jau visos didžiosios šalies televizijos. Tai malonus, tačiau suprantama, kad tik proginis dėmesys. Kur kas svarbiau, kad Juodupę iš naujo atranda Lietuvos žmonės.
Iki šiol buvo ganėtinai sudėtinga formuoti Juodupės išskirtinumo, patrauklumo viziją. Mat tik šiemet pagaliau perrašyta jos istorija: paaiškėjo, kad miestelio paminėjimo datą reikia ankstinti... šimtmečiais. Apylinkės, turtingos istorija ir architektūra, kultūros klodais, pramonės miestelį šiek tiek gožė. Sovietmečiu į fabriką „Nemunas“ važiavo dirbti žmonės iš visos Lietuvos, buvo formuojamos brigados netgi kaimyninėje Latvijoje.
Toks judėjimas neformavo gilesnių bendrystės, bendruomeniškumo tradicijų – sovietmečiu jos buvo nepageidaujamos. Žmogus nebuvo skatinamas identifikuotis su savo gyvenamąja vieta. Todėl Juodupėje iki šiol ir buvo nelengva rasti ryškių identiteto ženklų.
Tačiau tai, ko nedavė praeitis, galima kurti šiandien. Bendruomenės telkimas, plėtra, pasak L. Meilutės-Datkūnienės, būtent ir buvo didžiausias, kertinis Juodupės, kaip Lietuvos mažosios kultūros sostinės laimėjimas: „Mes galėjome pasamdyti renginių organizatorius. Būtų suorganizavę vieną tikrai aukšto lygio renginį. Bet vieną. Ir būtų viskas. Praėję tie metai be didesnių, svarbesnių ženklų“.
Bendruomenė rinkosi kitą variantą: organizuoti kasmetinius, tik kiek kokybiškai kitokius, renginius. Ir telkti prie miestelio gerovės, kultūrinio gyvenimo norinčius prisidėti žmones, kad mažosios kultūros sostinės metai nebūtų vienkartinis pakilimas, o tolydaus aktyvumo pagrindas.
Kas bendro tarp ralio ir piešinių?
Vienas svarbesnių tokios strategijos privalumų – ilgalaikiškumas. Žinoma, dauguma norėtų kultūrinio gyvenimo rezultatus semti rieškučiomis jau dabar.
Tačiau, kaip jau minėtasis koncertas, jie tik išeikvotų išteklius be tolimesnio efekto. O Juodupės – mažosios kultūros sostinės renginiai ir buvo planuojami taip, kad jie duotų ilgalaikį efektą, vienas kitą papildytų.
Tokios sinergijos pavyzdys, atrodytų, paradoksalus: kas bendro tarp smagaus ralio ir šių įspūdingų piešinių?
O bendro draug. Štai ralyje dalyvavo per 100 ekipažų. Vairuotojas ir šturmanas – jau du asmenys. Vadinasi, Juodupę pamatė mažiausiai du šimtai žmonių. Ne vienas sportininkas atvažiavo su šeima – ratas dar išsiplėtė keliskart.
Ir per dvi dienas pažinę miestelį, jo apylinkes, žmonės vėl nori grįžti. Paskleidus žinią apie šiuos piešinius, L. Meilutė-Datkūnienė sulaukė gausybės skambučių būtent iš ralio dalyvių: kai tik bus galima, jie su šeimomis norėtų vėl atvažiuoti pasirgrožėti Juodupe. Akivaizdu, kad keletą minučių trunkančia piešinių apžiūra iš toli atkeliavusios šeimos neapsiribos: grožėsis apylinkių gamta, istoriniais paminklais.
