Žaliakalnyje esantis Vytauto parkas buvo įkurtas dar 1872 metais ir visada buvo miestiečių poilsio bei pramogų vieta. Šiuo metu Vytauto parko kompleksas yra kultūros paveldo saugomas objektas, jį sudaro žemė bei paviljonas, dar vadinamas kurhauzu, medinė vila, sandėliai, transformatorinė, kasos pastatas.
Vienu metu kelis parko teritorijoje esančius sklypus bei pastatus buvo leista privatizuoti, todėl savivaldybė negalėjo rūpintis visu parku.
Gruodžio 22 dieną Kauno miesto taryba nusprendė, kad reikia suformuoti vieną bendrą parko sklypą. Tam visuomenės reikmėms planuojama perimti du sklypus ir juose esančius pastatus.
Vienas parko teritorijoje esančių pastatų – medinė vila buvo Vokietijos pasiuntinio rezidencija, suprojektuota 1923 metais. Šeimos name nuo 1926 iki 1932 metų gyveno Vokietijos pasiuntinys Hansas Morahtas su žmona Alma. Architektūrinis rezidencijos stilius atkartoja XX amžiaus pradžios Vokietijos namus. Kauno kontekste tai unikalus pastatas, tačiau pastaruoju metu jis buvo labai apleistas.
Pokyčiai prasidėjo prieš gerus metus, kai jį įsigijo nekilnojamojo turto bendrovė „CH Group NT“.
Jos atstovai pasakojo, kad kai statinys tapo jų nuosavybe, dalis pastato buvo išnuomota ir vidiniame namo kieme pradėjo veikti gana populiari iki karantino buvusi kavinė.
Taip pat buvo pradėtas atnaujinti ir visas pastatas. Dabar jis jau gerokai pagražėjęs. Pastatą norima atkurti tokį, koks jis buvo, nes savininkams jis gražus, jie supranta ir istorinę, ir paveldosauginę jo vertę. Atnaujintoje viloje planuota įrengti kavinę, galbūt ir nedidelį viešbutį.
Verslininkai sakė, kad jei jau miesto taryba nusprendė suformuoti vientisą parko sklypą, matyt, norės perimti ir jame esančius pastatus.
„Kovoti su savivaldybe neketiname. Jei jų ir mūsų požiūriai sutaps, jei už mūsų turtą bus pasiūlyta rinkos kaina, su ja sutiksime“, – sakė nekilnojamojo turto bendrovės atstovas Žygintas.
Teritorija ir toliau liks parku
Saulius Rimas
Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas
„Kauno miesto savivaldybės siekis – kad Vytauto parkas būtų atviras ir patrauklus visuomenei. Kol kas anksti kalbėti apie konkrečius pokyčius, kurie lauktų šio kultūros paveldo komplekso, tačiau ši erdvė ir toliau neabejotinai išliks parku.
Šiam siekiui įgyvendinti kliudė tai, kad parko teritorija ir joje esantys statiniai yra skirtingose rankose. 1992 metais buvo leista privatizuoti parko pastatus ir prie kai kurių vėliau suformuoti sklypus, o didžioji teritorijos dalis yra valstybės žemė, kurioje sklypas nėra suformuotas, todėl savivaldybė iki šiol negalėjo imtis jokių esminių parko tvarkymo darbų.
Vytauto parkas – kultūros paveldo kompleksas, o, vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatomis, formuojamo žemės sklypo ribos turėtų sutapti su istorinėmis parko ribomis – jame neturėtų būti įsiterpusių tretiesiems asmenims priklausančių sklypų ir pastatų.
Bet apie pastatų perėmimą ar leidimą dabartiniams savininkams jais naudotis kokiais nors pagrindais kalbėti dar anksti.“
