Ketina panaudoti savo reikmėms
2013 metais portalas lrytas.lt rašė apie dar 2006–2007 m. virusius planus dalį Vasaros g. 5 įsikūrusio Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro teritorijos užstatyti prabangiais kotedžais. Tiesa, šiuos planus pakoregavo prasidėjęs sunkmetis.
Visgi Vilniaus miesto savivaldybė planų šiai išskirtinei teritorijai turi. Savivaldybės taryba 2019-ųjų birželį pritarė naujo korpuso statybai. 4,5 mln. eurų vertės projektas pradėtas įgyvendinti 2020 m. Šiuo metu nugriautas senas, netinkamas naudoti, pastatas, kurio vietoje bus statomas naujas ligoninės korpusas, parengta statybvietė, suformuotas naujas įvažiavimas.
Į naujai pastatytą korpusą bus perkelti skyriai, kurie šiuo metu yra senuosiuose, Kultūros paveldo departamento saugomuose, pastatuose. Savivaldybės pastatus, kurie bus atlaisvinti pastačius naują korpusą, planuojama pritaikyti kitiems savivaldybės poreikiams.
Kaip rašoma Kultūros vertybių registre, Vilniaus psichiatrinės ligoninės statinių kompleksas pastatytas dviem etapais: 1908–1913 m. teritorija užstatyta pavienėmis vilomis, 1925–1940 m. iš esamų ir naujai pastatytų pastatų suformuotas ligoninės pastatų kompleksas.
Patrauklumu neabejoja
Bendrovės „Inreal“ investicijų ir analizės vadovas Tomas Sovijus Kvainickas, paprašytas įvertinti, kuo ateityje galėtų virsti šie prestižinėse sostinės vietose esantys išskirtinės istorijos pastatai, pabrėžė, jog Vasaros g. 5 būtų išties įdomi teritorija NT plėtrai.
Kiek įdomi, priklausytų nuo esamų pastatų (Vilniaus psichiatrinės ligoninės statinių kompleksas yra nekilnojamojo turto komplekso regioninis paveldas) pokyčių ribojimų ir planavimo dokumentų reglamentų.
„Patraukliausias panaudojimas – gyvenamasis kompleksas. Jei tokios galimybės nebūtų – netipinis administracinės paskirties kompleksas. Teritorija yra uždara, gatvės pabaigoje, nebūtų tranzitinio eismo, centras netoli, sklype ir aplink brandūs medžiai, pastatai nedidelio aukšingumo, tad projektas galėtų būti aukštesnės klasės“, – kalbėjo NT ekspertas.
Birutės g. 1 teritorija yra pietinėje Žvėryno mikrorajono dalyje, kuri pasižymi ypač tiek būsto, tiek komercinių patalpų kainomis, kurios nusileidžia, iš esmės, tik naujajam Vilniaus centrui bei senamiesčiui.
Atsižvelgiant į tai, kad naujų objektų plėtra Žvėryne ypač ribota, ši teritorija būtų itin patraukli NT plėtotojams. Dviejų hektarų sklypas yra Neries vingyje, turi daug žalumos. Kompleksą, kuris įrašytas į Kultūros vertybių registrą, sudaro 10 įvairaus ploto mūrinių ir medinių pastatų.
Kalbant apie Lukiškių kalėjimą, ketinama parduoti ne visą kompleksą, bet jo dalį – apie 3400 kv. m ploto žemės sklypą su jame esančiais pastatais. Ši teritorija yra už pagrindinės Lukiškių kalėjimo komplekso dalies.
Svarbūs ne tik vystytojų interesai
Pagrindinė Lukiškių teritorijos konversijos problema – pastatai, turintys reikšmingų saugomų savybių, kas ribotų sklypo plėtrą. Kita vertus, šie pastatai nėra tokie vertingi, kaip esantys pagrindinėje komplekso dalyje, kur yra valstybės saugomų pastatų, ir kurių didžiąją dalį ketinama ne parduoti, o nuomoti ar pasilikti visuomenės reikmėms (Lukiškių šv. Mikalojaus Stebukladario cerkvė ir kalėjimo ligoninės pastatas).
„Pastaruoju metu lyg svarstoma privačiam investuotojui perduoti visą kompleksą. Vieno operatoriaus paieška susiaurintų potencialių vystytojų sąrašą, tačiau leistų geriau koordinuoti projekto konversiją ir valdymą. Komplekso panaudojimas, veikiausiai, bus įvairiapusis, tam įtakos turės ir esama pastatų struktūra, ir jai keliami paveldosaugos reikalavimai“, – komentavo NT ekspertas.
Paveldosaugos reikalavimai, T. S. Kvainicko žodžiais, pagrindinis šiuos objektus vienijantis „trūkumas“. Siekiant išsaugoti istorinį paveldą būtinos papildomos išlaidos bei nestandartiniai sprendimai, kad būtų užtikrinti tiek visuomenės, tiek investuotojų poreikiai.
Nesant paveldosaugos reikalavimų, dalis NT vystytojų gali pasukti lengviausiu keliu ir dėmesį kreipti tik į tai, kas teikia pridėtinę finansinę naudą. Tačiau, jei valstybė, kuri šioje situacijoje atlieka tiek pardavėjo, tiek kontroliuojančios institucijos vaidmenį, ir turi suderinti finansinę naudą bei visuomenės interesą, nebando rasti konsensuso, teritorija gali būti palikta likimo valiai, kas taip pat nėra geriausia išeitis.
