Kauno senamiestyje esanti Švč.Sakramento (studentų) bažnyčia ilgus metus stovėjo apleista ir aptriušusi.
Idėja, kaip prikelti maldos namus ir juos padaryti patrauklia vieta, kilo verslininkams, Senamiesčio draugijos valdybos pirmininkui Minvydui Znaidauskui ir jo žmonai draugijos narei Liudai Znaidauskienei bei šios draugijos vadovei Onai Peičiūtei.
Jie bažnyčios atstovams pasiūlė, kad pastatas galėtų būti naudojamas ne tik religinėms apeigoms, bet ir virsti bendruomenės namais, kur vyktų įvairūs renginiai.
Bažnyčios atstovai idėją iš pradžių palaikė. Maldos namų erdvėje įvyko 36 įvairūs renginiai. Tačiau kurį laiką jie jau nebeorganizuojami.
Aktyvūs kauniečiai, į bažnyčios pabudimą investavę savo pinigų ir laiko, iš jos jaučiasi esantys išvaryti.
Tuo tarpu dvasininkai teigia, kad pasauliečių ir bažnyčios tarnų supratimas, kaip reikia įveiklinti bažnyčią, ne visada sutapo ir ateityje bus ieškoma, kokie renginiai čia galėtų vykti.
Pastatą panoro atgaivinti
Verslininkai L. ir M.Znaidauskai kauniečiams žinomi ir kaip įvairių labdaros projektų sumanytojai bei įgyvendintojai. Už savo veiklą pora šiais metais buvo apdovanota Santakos III laipsnio garbės ženklu.
Sutuoktiniai remia renginius, kurie vyksta Istorinėje Lietuvos Prezidentūroje, o visai netoli jos Vilniaus gatvėje yra ir Švc.Sakramento bažnyčia.
Ji ilgus metus buvo apleista. Nors ir buvo grąžinta tikintiesiems, bažnyčia viso statinio atnaujinti nesiėmė. Buvo prikelta tik koplyčia, kurioje visą parą vyksta adoracija.
L. ir M.Znaidauskai pasakojo, kad jiems kilo idėja bažnyčios pastatą pritaikyti visuomenės ir bendruomenės reikmėms.
„2018 metų pabaigoje susitikome su tuomečiu Kauno arkivyskupu metropolitu Lionginu Virbalu.
Jis pripažino, kad šiai bažnyčiai remontuoti pinigų kol kas nėra, išklausė mūsų idėją ir ją įvertino palankiai“, – pasakojo verslininkai.
Verslininkų idėją palaikė
2018 metų gruodžio 5 dieną Kauno senamiesčio draugija su Kauno arkivyskupija pasirašė memorandumą, kuriame sakoma, jog abi pusės bendra veikla sieks, kad bažnyčia būtų atstatyta.
Taip pat sutartyje rašoma, kad bus stengiamasi sukurti modernią ir inovatyvią erdvę, kuri atitiktų dabartinės visuomenės poreikius, maldos namuose bus kuriami šiuolaikinės bendruomenės namai, kuriuose bus erdvė ne tik liturginėms apeigoms, bet ir visuomenės susibūrimams, koncertams, meno akcijoms, diskusijoms.
Šalys susitarė, kad pasirašiusieji memorandumą visus sprendimus derins tarpusavyje ir visada ieškos konsensuso, o nepavykus ginčų išspręsti pagalbos kreipsis į arkivyskupijos kuriją.
Memorandumą pasirašė arkivyskupas metropolitas L.Virbalas, L. ir M.Znaidauskai, Senamiesčio draugijos vadovė O.Peičiūtė ir kiti abiejų šalių atstovai.
Griebėsi organizuoti aukcioną
Pasirašius šį memorandumą L.Znaidauskienė su O.Peičiūte ėmėsi organizacinio darbo.
Moterys pasakojo, kad daugybės meno pasaulio atstovų prašė aukoti ar už simbolinę kainą parduoti savo kūrinius. Juos planuota parduoti aukcione, o gautas lėšas naudoti bažnyčiai aptvarkyti, kad ateityje čia galėtų vykti renginiai. Į aukcioną buvo kviečiami ir žmonės, kurie tuos darbus įsigytų.
„Nebuvo lengva, daug kam buvo neaišku, kodėl reikia aukoti savo darbus ar pinigus bažnyčiai. Mes sakėme, kad tai bus ne tik bažnyčia, bet ir bendruomenės erdvė.
Tai daugelį ir įtikino prisidėti prie mūsų idėjos“, – pasakojo L.Znaidauskienė.
Investavo lėšų ir laiko
Labdaros aukcionas įvyko 2019 metų kovą. Per jį surinkta 12 tūkstančių eurų. Dalį pinigų bažnyčiai skyrė patys M. ir L.Znaidauskai, dalį – Senamiesčio draugija. Iš viso – 30 tūkstančių eurų.
Tada prasidėjo bažnyčios remonto darbai. Buvo išgriauti vieni sovietmečiu pastate įrengti laiptai, atvertas pagrindinis įėjimas į bažnyčią ir įstatytos stiklinės durys.
Antrajame aukšte buvo paklotos naujos grindys ir pastatyta scena. Suremontuoti tualetai. Įrengta nauja elektros instaliacija. Visos patalpos buvo išvalytos ir išpurkštos dulkes surišančiu tirpalu, kuris nekenkia paveldo statusą turinčiam pastatui.
L.Znaidauskienė sakė, kad daug darbų partneriai atliko už savikainą. Bažnyčią tvarkė daugybė savanorių, jie aukojo savo jėgas ir laiką.
Erdvė greitai tapo žinoma
2019 metų gegužės 21 ir 22 dienomis švenčiant Kauno miesto gimtadienį bažnyčioje jau vyko pirmieji renginiai. Iki tų metų gruodžio pabaigos čia buvo surengti 36 koncertai, parodos.
„Tai buvo ir klasikinės muzikos, ir jaunimui skirti renginiai. Gal keli ir nepavyko, bet drąsiai galiu pasakyti, kad per tokį trumpą laiką „Sakramentas“ – taip pavadinome bažnyčios erdvę – tapo žinomas Kaune. Vis daugiau menininkų klausė, kada ir jie galės pasinaudoti šia erdve, planų ir idėjų buvo daug“, – pasakojo L.Znaidauskienė.
Tuo pat metu Senamiesčio draugijos narės O.Peičiūtė ir Daiva Morkūnaitė parengė projektą Kauno savivaldybei. Iš programos, skirtos paveldotvarkos objektų tvarkybai, prašė 50 tūkstančių eurų bažnyčios fasadui atnaujinti.
„Tiesa, jokios sutarties, kad tai Senamiesčio draugijos narių sukurtas projektas, su bažnyčia nepasirašėme. Oficialiuose dokumentuose buvo nurodyta, kad projekto rengėja yra bažnyčia, pinigų gavėja – taip pat. Atrodė, kad pasitikime vieni kitais, kad prikelti bažnyčią yra bendras mūsų tikslas“, – kalbėjo O.Peičiūtė.
Virto statybų aikštele
Pagal Senamiesčio draugijos narių parengtą projektą savivaldybė skyrė 25 tūkstančius eurų, bažnyčia taip pat atrado pinigų ir bažnyčios fasado atnaujinimo darbai prasidėjo.
Bet tada, pasak aktyvių kauniečių, prasidėjo ir problemos.
O.Peičiūtė pasakojo, kad su senamiesčio draugija bažnyčios atstovai savo veiksmų jau nebederino. Bažnyčia staiga virto statybų aikštele. Ten buvo likę meno kūrinių, instrumentų, garso ir apšvietimo aparatūra renginiams, 200 kėdžių žiūrovams, antikvarinių baldų komplektas, kurį į bažnyčią, kad būtų jaukiau, atvežė M.Znaidauskas.
„Apie tai, kad prasidės remonto darbai, niekas nepranešė. Būtume galėję jiems pasiruošti, daiktus uždengti. Vos pasiruošę koncertui, pastatę kėdes lankytojams, kitą rytą patalpas radome nuklotas storo dulkių sluoksnio, viską teko nedelsiant valyti“, – prisiminė O.Peičiūtė.
Netrukus Senamiesčio draugijos nariai rado pakeistas spynas ir į kai kurias patalpas nebegalėjo įeiti.
Arkivyskupas metropolitas L.Virbalas, kuris pasirašė memorandumą, iš pareigų jau buvo pasitraukęs, bažnyčios remonto darbais rūpinosi arkivyskupijos administracijos atstovai.
„Su jais dialogo nebuvo. Darbininkai darė, ką norėjo, niekas neklausė, kada vyks renginiai, kaip viską suderinti. O suderinti buvo galima. Taigi pernai gruodžio pabaigoje renginių ciklas nutrūko.
Jaučiame didelę nepagarbą ne tik mūsų, bet ir savanorių bei menininkų, kurie stengėsi, kad bažnyčia būtų prikelta, darbui. Memorandumo nebesilaikoma“, – apgailestavo O.Peičiūtė.
Norėtų aiškaus atsakymo
L. ir M.Znaidauskai sakė, jog ir dabar dar mano, kad Švč.Sakramento bažnyčia galėtų būti ne tik maldos, bet ir bendruomenės namais.
„Pasaulyje bažnyčia ieško naujų, modernių būdų žmonėms pritraukti. Ši erdvė būtų tuo ir įdomi, kad vyktų ne tik religinės apeigos, bet ir įvairūs renginiai. Mes pasirengę tęsti pradėtą veiklą, taip pat galėtume kurti projektus, iš įvairių fondų dar gauti lėšų bažnyčiai atstatyti“, – sumanymais dalijosi M.Znaidauskas.
Tačiau pajutęs, jog „Sakramento“ valdose tapo tarsi nepageidaujami, nežino, ar veiklą tęsti prasminga. Tiesa, prieš savaitę verslininkai buvo susitikę su dabartiniu Kauno arkivyskupu metropolitu Kęstučiu Kėvalu. Jis žadėjo į situaciją įsigilinti.
„Trūksta aiškaus plano, kas bažnyčioje bus“, – sakė verslininkas.
Kauno arkivyskupas metropolitas K.Kėvalas pripažino, kad ši bažnyčia iš tiesų iš pagrindų ilgai nebuvo atnaujinama, bet gyvybė joje ruseno ir buvo palaikoma. Čia ne vienus metus veikia koplyčia, kur ištisą parą vyksta Švč.Sakramento adoracija. Prikelti visai bažnyčiai dar nebuvo atėjęs laikas.
Požiūris sutapo ne visada
„Bažnyčios ir Kauno senamiesčio draugijos atstovų dialogą stengiamasi palaikyti, galbūt ne visada sutapo tai, kaip mes suprantame bažnyčios įveiklinimo procesą.
Tačiau pirmojo ir svarbiausio memorandumo punkto – kad bažnyčią siekiama atstatyti – laikomasi.
Arkivyskupija pati svariai prisidėjo ir bažnyčios atnaujinimo darbams skyrė per 85 procentus lėšų iš daugiau nei 220 tūkst. eurų, kurių reikėjo dabar atliktiems darbams“, – aiškino K.Kėvalas.
Kadangi svarstoma galimybė sugrąžinti šiai bažnyčiai jos istorinę – studentų, jaunimo sielovados centro – paskirtį, Kauno arkivyskupas mano, kad bus galima ieškoti, kokie kiti renginiai galėtų tikti šiai sakraliai erdvei.
Svarbiausia, kad virtų gyvenimas
Saulius Rimas
Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas
„Pagal savivaldybės Kultūros paveldo statinių tvarkybos programą atnaujinami įvairios paskirties, taip pat ir bažnyčių ar vienuolynų pastatai. Lėšos skiriamos tokiems objektams, kurie išskirtinai reikšmingi miestui, yra nekilnojamosios kultūros vertybės.
Pavyzdžiui, šiais metais iš šios programos finansavimas skirtas Šv.Mikalojaus bažnyčios ir benediktinių vienuolyno komplekso klebonijai atnaujinti. Pernai pinigų skirta ir Švč.Sakramento bažnyčios fasado tvarkybos darbams, kurie buvo tęsiami ir šiemet.
Skiriant paramą tikimasi, kad ji sukels savotišką sniego gniūžtės efektą, paskatins ir tolesnius vertingųjų pastatų atnaujinimo bei aplinkos sutvarkymo darbus, o objektas bus įveiklintas.
Kokio pobūdžio veikla juose vyksta, yra pačių pastatų valdytojų reikalas. Bet miestui visada svarbu, kad objekte virtų gyvenimas, kad jį galėtų pamatyti galėtų ir miestiečiai, ir turistai.“
Pakeitė daug šeimininkų
Barokinio stiliaus bažnyčia buvo pastatyta Dominikonų ordinui. Statybos ir įrengimas baigti 1690 metais. 1700 metais pašventintai bažnyčiai suteiktas Dievo Kūno titulas. XVII a. pabaigoje pradėtas statyti vienuolynas. Tada atnaujinta ir bažnyčia.
Pirmąkart ją labai nusiaubė čia laikinai įsikūrusi 1812 metų prancūzų kariuomenės, žygiuojančios į Maskvą, įgula. Vėliau bažnyčia buvo atstatyta.
1845 metais bažnyčia ir vienuolynas carinės valdžios buvo uždaryti. 1865–1868 metais bažnyčia pertvarkyta į cerkvę, nugriauti visi keturi barokiniai frontonai, pastatytas medinis stačiatikių cerkvės kupolas.
1915 metais šventovę perėmė vokiečių kariuomenės įgula. 1919 metais ji sugrąžinta katalikams. Bažnyčia pašventinta suteikiant jai Švč.Sakramento titulą. Iš pradžių laikinai tai buvo Lietuvos kariuomenės įgulos bažnyčia, paskui ji naudota studentų ir dėstytojų religinėms reikmėms.
1932–1934 metais buvo sukurta akmeninė mozaika „Jėzus Kristus“, papuošusi bažnyčios fasadą. Jos autorius – po studijų Paryžiuje šio darbo iškart ėmęsis garsusis skulptorius Juozas Mikėnas. Mozaika, sovietmečiu buvusi pridengta mediniu skydu, iki šiol išliko fasade. Bažnyčios interjerą 1932 metais dekoravo tapytojas Adolfas Valeška.
Sovietų valdžia 1949 metais bažnyčią uždarė. Joje iš pradžių buvo knygų bazės sandėlis, nuo 1963 metų ji buvo paversta „Santakos“ kino teatru, o visas vidaus interjeras sunaikintas.
Atkūrus Nepriklausomybę bažnyčia atiteko arkivyskupijai. Laikinai čia buvo „Carito“ sandėliai.
2004 metais pastatas buvo perduotas Kauno jėzuitams. 2005 metais pirmajame aukšte, buvusio kino teatro kavinės vietoje, jėzuitai įsteigė koplyčią akademiniam jaunimui. Nuo to laiko joje vyksta nuolatinė adoracija.
