Visai greta Kauno esanti Girionių gyvenvietė yra viena jauniausių Lietuvoje. Ji išsiskiria tuo, kad buvo įkurta kaip miškininkų kalvės buveinė. Būtent miškininkai nusprendė, kad anksčiau kitaip vadinta vietovė gautų su girininkais susijusį pavadinimą.
Dabar nedidelėje gyvenvietėje esančių įstaigų pastatai atnaujinti, o gyventojai savo daugiabučius ir privačių namų aplinką tvarko kas kaip sugeba.
Girioniškiai džiaugiasi, kad vienu metu pradėjusi nykti ir apšiurti gyvenvietė dabar vėl atsigauna. Taip yra todėl, kad tie, kurie kilo iš Girionių ar čia mokėsi, paklajoję po pasaulį dažnai grįžta į ramią gyvenvietę, kurią supa nuostabi gamta, greta yra ir Kauno marios, o visai netoli – Kaunas.
Beje, būtent kauniečiai Kauno marių pakrantės gyventojams kelia didžiausią galvos skausmą.
Vyrauja triaukščiai namai
Atvykęs į Girionis, esančius tik 1 kilometras nuo Kauno miesto ribos, pirmiausia pamatai nuorodas, kad čia yra Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija, Lietuvos miškų institutas ir Dubravos eksperimentinė miškų urėdija.
Sovietmečiu iškilusių įstaigų pastatai atnaujinti, jų aplinka sutvarkyta. Prie kolegijos galima vaikštinėti po įdomų parką, kuriame auga daugybė įvairių augalų, prie kurių yra lentelės su medžių ir krūmų pavadinimais.
Greta įstaigų driekiasi ir kiti miestelio pastatai. Visi jie iškilo praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, tuo pat metu kaip ir dabartinė kolegija (sovietmečiu – Kauno miškų technikumas) ir Miškų institutas.
Daugiausia tai trijų aukštų daugiabučiai. Daugelyje jų įsikūrę gyventojai, keliuose įrengti studentų bendrabučiai. Taip pat gyvenvietėje yra ir keli penkiaaukščiai. Atnaujintas tik vienas jų, kitus gyventojai remontuoja dalimis, kiekvienas savo buto fasadą. Prie daugelio namų žydi gėlės.
Girionyse veikia darželis, poliklinika. Yra ir mažytė parduotuvė bei valgykla.
Kelios gyvenvietėje esančios gatvės išasfaltuotos. Girionys turi ir savo pėsčiųjų bulvarą – trinkelėmis išklotą alėją, apsuptą liepų.
Tačiau keistai atrodo greta alėjos plytintys garažų masyvai. Įdomu tai, kad privažiavimo prie jų nėra, jei kas nors juose automobilius laiko, matyt, rieda žolynu.
Matyti Pažaislio kupolas
Girionių gyventojai yra tikri laimės kūdikiai, nes vos žengęs už miestelio ribų atsiduri nuostabios gamtos apsuptyje. Už kolegijos driekiasi dendrologinis Girionių parkas. Jis yra vienas didžiausių Lietuvoje.
Vaikštant jame nutiestu pėsčiųjų ir dviratininkų taku gali aptikti puikią apžvalgos aikštelę ir ypatingą – filotopinį – suolą. Filotopija yra meilės konkrečiai vietai apibūdinimas.
Atsisėdus ant aikštelėje esančio suolo galima gėrėtis nuostabia Kauno marių panorama ir kitame jų krante esančio Pažaislio vienuolyno kupolo vaizdu. Patraukę tolyn šiuo taku už 2 kilometrų pasieksite Pakalniškių piliakalnį.
Kitoje miestelio pusėje yra gana platus žvyruotas kelias, kuris veda link Kauno marių. Jų pakrantėje įrengta poilsiavietė su pavėsinėmis, suolais, sūpynėmis ir kepsninėmis. Matyti, kad žmonės čia dažnai lankosi.
Priešais Girionis yra ir Dubravos arboretumas. Didžiuliame plote auga įvairūs augalai. Didesnėje jo dalyje galima lankytis kada panorėjus, į arboretume užtvertą teritoriją, kur auga sumedėjusių augalų kolekcija, galima patekti iš anksto susitarus.
Paklajoję grįžta į Girionis
Nedidelė gyvenvietė ir joje bei greta esanti graži gamta yra didžiausias Girionių privalumas. Tai pabrėžė visi Girionyse sutikti žmonės.
Girioniškė Rita Brakauskaitė pasakojo, kad jos motina dirbo Miškų institute, visa šeima gyveno greta jo, todėl pati Rita ir užaugo Girionyse. Baigus mokyklą jai teko studijuoti, vėliau dirbti ir Kaune, ir Vilniuje. Bet kai pati susilaukė vaiko, nusprendė grįžti.
„Taip nutinka daugeliui Girionių gyventojų. Iš čia žmonės arba nesikrausto, arba paklajoję po pasaulį grįžta. Net jei kas nori parduoti butą, skelbimo nereikia spausdinti.
Kaimynai vienas per kitą perduoda šią žinią kitiems, ir gyvenvietėje kuriasi su Girionimis kaip nors susiję, čia mokęsi ar bent jau Girionių gyventojus pažįstantys ir čia svečiuose lankydavęsi žmonės. Visus apžavi gamta ir tai, kad gyvenvietė yra visai arti Kauno“, – pasakojo R.Brakauskaitė.
Kurį laiką buvo apleistas
Girionyse jau 30 metų gyvena ir Virginija Bučienė. Jos vyras – eigulys. Pati moteris prieš 9 metus ėmėsi smulkiojo verslo – Girionyse atidarė mažytę maisto prekių parduotuvę. Ją įkūrė senos siuvyklos pastate.
Ši vieta – viena gražiausių gyvenvietėje. Aplink namelį žydi parduotuvės savininkės pasodintos įvairiausios gėlės, prieskoninės žolelės, auga obelys. Obuolius Virginija atiduoda tiems, kurie nori išsikepti pyragą.
„Girionys buvo pastatyti kaip miškininkų kalvė ir gyvenvietė. Tai buvo jauki gyvenvietė, kur visi vieni kitus pažinojo. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę permainos palietė ir Girionis. Gyvenvietė pamažu tapo užkampiu, čia gyveno nemažai girtuoklių, namai vis labiau triušo, aplinka buvo netvarkinga“, – prisiminė V.Bučienė.
Moteris pasakojo, jog, pasikeitus politinei ir ekonominei santvarkai, daugelis vis dar laukė, kad kas nors kitas, kokia nors valdžia tvarkys jų namus ir aplinką.
„Stigo supratimo, kad už viską tapome atsakingi patys ir tik savo rankomis galime pagražinti Girionis. Tai ir pradėjau daryti – aplink namus sodinti gėles, jas prižiūrėti. Pamažu tuo užsikrėtė čia vienas, čia kitas kaimynas. Dabar beveik visi tvarkosi, puošia savo kiemus“, – pasakojo V.Bučienė.
Girionių gyventoja tikino, kad gyvenvietėje yra visko, ko reikia žmogui.
„Pasigendame tik vieno – kad studentai, kurie čia mokosi ir gyvena, prisidėtų prie aplinkos gražinimo. Deja, studentams imtis darbų, kurie nenumatyti mokymo programoje, draudžiama“, – pažymėjo R.Bučienė.
Padovanos medinę skulptūrą
Vis dėlto tie, kurie baigė studijas Girionyse, nori juos puošti.
Šią savaitę gyvenvietės centre darbavosi grandininiais pjūklais skulptūras kuriantis meistras Raimondas Uždravis. Jis Girionyse pastatė didžiulį akmenį. Ant jo buvo pritvirtintas dvišakio ąžuolo kamienas. Iš jo meistras kuria skulptūrą.
„Prieš pusantrų metų pulkas žmonių, kurie baigė studijas Girionyse, susibūrė į buvusių studentų klubą. Norime prisidėti prie to, kad Girionys taptų gražesni“, – pasakojo vyras.
R.Uždravis pasiūlė padovanoti savo darbą. Iš ąžuolo jau išpjaustė eglės viršūnėje sėdintį patenkintą meškiną ir pro šakas žvelgiančius paukščius. Eglę laikys du žmonės, primenantys girinukus. Tarp jų bus ir medinis varpas.
„Tai tarsi studentai, kurie taps miškininkais. Varpas simbolizuos mokslą. Tai ir bus mano dovana“, – sakė vyras.
Vedė vietines merginas
R.Uždravis pasakojo, kad pats Girionyse studijavo ne vienus metus. Iš pradžių miškininkystės mokslus, bet studijų nebaigė, vėliau gavo apželdintojo diplomą.
„Prieš kelis dešimtmečius čia gyvenimas virte virė, nes studentų buvo labai daug. Viename kurse mokydavosi po 90 vaikinų ir 5 merginas. Mes, žinoma, apie jas sukdavomės, ypač kai atsirado apželdintojų specialybė, į kurią stojo daugiausia merginos“, – pasakojo meistras.
Girionyse tuo metu vykdavo ir šokiai, į kuriuos rinkdavosi jaunimas iš aplinkinių kaimų ir gyvenviečių.
„Nemažai studentų vedė Girionyse, Vaišvydavoje, Šlienavoje gyvenusias merginas ir liko šiose apylinkėse.
Dabar Girionyse gyvenimas kur kas ramesnis, labiausiai pasikeitė tik gamta – medžiai užaugo. Ne visi susimąstome, bet gamta ir yra didžiausia vertybė“, – kalbėjo R.Uždravis.
Į miestą traukė per marias
Vaikštant po Girionis pažintiniu taku žygiavo ir smalsiai dairėsi dar vienas vyras. Mindaugu Zavecku prisistatęs kaunietis sakė, kad prieš 10 metų čia baigė miškininkystės studijas.
Vyras dabar dirba logistikos srityje, bet turėdamas laisvą dieną nusprendė pasidairyti, kaip atrodo gyvenvietė, kurioje pralėkė šaunios dienos.
Kaunietis pasakojo, kad labiausiai pasikeitė įstaigų pastatai, – jie pagražėjo. Bendrabučiai išliko beveik tokie pat, kaip buvo. Miestelio aplinka deramai prižiūrima.
„Dabartiniai studentai turbūt nė nežino, bet prisimenu, kaip žiemomis, kurios būdavo labai šaltos, iš Girionių per užšalusias marias traukdavome pėsčiomis į Kauną, patekdavome tiesiai į Petrašiūnus, kur būdavo daugiau pramogų, parduotuvių. Tai būvo dar vienas išskirtinis privalumas ir įdomybė Girionyse gyvenusiems žmonėms“, – su nostalgija prisiminė vyras.
Tenka kuopti miestiečių šiukšles
Eglė Targanskienė, Girionių seniūnaitė, Samylų kultūros centro kultūros renginių organizatorė:
„Girionys tuo metu Raguolių ir Dubravos arba Dubrių kaimų apylinkėse buvo įkurti apie 1960 metus kaip miškininkų gyvenvietė ir jų mokymo bazė. 1966 metais miškininkų iniciatyva gyvenvietei suteiktas Girionių vardas. Taip nutiko todėl, jog manoma, kad Dubravos pavadinimas buvo kilęs iš rusiško žodžio „Dub“, reiškiančio ąžuolą. Miškininkai norėjo su jų profesija susijusio gyvenvietės pavadinimo.
Dabar Girionys yra Samylų seniūnijos dalis ir antrasis pagal gyventojų skaičių seniūnijos miestelis, kuriame gyvena apie 700 žmonių. Didesnė yra tik Šlienava, kurioje – apie 2 tūkstančius gyventojų.
Girionyse yra visi patogumai, kurių reikia normaliam gyvenimui. Galbūt tik reikėtų aktyvesnės bendruomenės, kurią neseniai pradėjome aktyviau burti.
Girionių gyventojų prioritetas – graži gamta, ekologiškas gyvenimo būdas ir ramybė. Tai pastebi visi, kurie čia atvyksta.
Šiais metais Kauno marių pakrantėje atkūrėme apleistą paplūdimį, kurį galima aptikti nusileidus taku nuo apžvalgos aikštelės su filotopiniu suolu. Prie paplūdimio iš paprastų statybinių palečių pastatėme amfiteatrą.
Girionių gyventojai noriai naudojasi tuo, kad gyvena prie Kauno marių, – prie jų ilsisi. Pakrantėje sukurta visa poilsiui skirta infrastruktūra. Ja labai aktyviai naudojasi ir iš Kauno atvykstantys žmonės. Didžiausia problema, kad būtent kauniečiai dažnai palieka daug šiukšlių ir mes kuopiame jų paliktas atliekas.“
