„Tuoj čia lankysis komisija“, – už Upelės švarą atsakingas Petras Povilas Žebrauskas karčiai šyptelėjo. Kas ne kas, bet šis Nemenčinės plente esančios sodininkų bendrijos „Rasa“ gyventojas puikiai žino, ką reiškia visokios komisijos. Ogi tai, kad jos vaikščios kokio nors anoniminio skundo pėdsakais.
Taip ir buvo: liepos 29-ąją komisija – Aplinkos apsaugos departamento Vilniaus aplinkos apsaugos inspektoriai Loreta Zaburaitė ir Edgaras Skrebė bei sodininkų bendrijos „Rasa“ atstovai – nužingsniavo anoniminio skundo pėdsakais.
Esą šis mažylis Neries intakas, dar vadinamas Kaira arba Kairėna, yra neteisėtai užtvenktas, todėl jame vis dažniau dingsta vanduo.
Skundas yra skundas. Ir nesvarbu, kas jį suraitė.
Galbūt žemupyje vandens nesulaukiantys Smiltynės gyventojai? O gal patys sodininkai, nebegalintys iš jo pasisemti vandens? Aplinkosaugininkų užduotis – ištirti skundą, tačiau upelio tėkmė nuo tokio tyrimo nepastiprėjo.
Neseniai, rugsėjo 5-ąją, vanduo upelyje ir vėl buvo dingęs.
Kodėl?
Užtvenkė ir vamzdžius
„Tuoj tuoj prieisime“, – bendrijos „Rasa“ valdybos pirmininkas Saulius Kasparavičius nužingsniavo paupiu per brūzgynus aukštyn, kur turėtų būti upelio ištakos.
„Štai, – jis parodė į stambių šakų krūvą, sukrautą ant kranto. – Tai silpniausia bebrų suręsta užtvanka, kurią vienas iš mūsų bendrijos narių išardo kaskart, kai tik sustoja Upelės tėkmė.
Bet paėjus pakrante link aukštupio kokius 50 metrų yra ir kita užtvanka, pro kurią vanduo bėga taip, tarsi būtų pilamas iš ąsočio.
Prieš trejus metus joje buvome įstatę du vamzdžius, kad jis pratekėtų.
Nenumanau, ar juos kas nors ištraukė, ar bebrai šakomis užvertė, bet jų nebematyti. Ir tai – ne pabaiga.
Bebrai yra susirentę dar porą didelių būstų.“
Įtakos turi ir sausra
Bėdos dėl senkančios Upelės prasidėjo maždaug prieš ketverius ar penkerius metus. Didelės įtakos vandens debetui padarė kasmet besikartojanti sausra, bet dar didesnės – bebrai.
2018-aisiais, kai buvo ypač sausringa vasara, S.Kasparavičius su kaimynu patraukė palei vos varvančią Upelę aukštyn, link ištakų. Būtent jie netoli Kairėnų ežero ir atrado ne vieną bebrų būstą.
„Vis dėlto žmonės greiti skųstis. Kam nors vis kyla įtarimų, kad mūsų bendrijoje esantis baseinas-siurblinė užtvenkė upelį ir tie, kurie gyvena žemiau, nebegauna vandens.
Bet tas tvenkinys čia maždaug nuo 1970-ųjų – nuo bendrijos atsiradimo.
Jis įrengtas kaip priešgaisrinis rezervuaras“, – kalbėjo S.Kasparavičius.
Išnaikino šlapynę
S.Kasparavičius įžvelgė ir kitą Upelės troškulio priežastį – ne taip seniai neliko antrojo jos maitintojo.
Netoli Kairėnų gyvenvietės, maždaug toje vietoje, kur yra Vilniaus universiteto Botanikos sodas, yra didelis žemės plotas.
Kažkada tai buvo šlapynė. Ji buvo numelioruota, ir drenažo sistema maitino Upelę.
„Prieš kelerius metus į tą sklypą kažkodėl buvo pradėta vežti gruntą, galbūt imta ruošti sklypus statyboms, o melioracija buvo išardyta.
Taip problema dar labiau paaštrėjo – vos tik mažiau lietaus ir dar bebrai atsinaujina savo užtvankas, vanduo nusenka“, – sakė bendrijos pirmininkas.
Kokio tame sklype būta sumanymo, paaiškino Vilniaus miesto savivaldybė.
Pasak jos atstovės Neringos Kolkaitės, sklypas tarp Plytinės ir Kairėnų gatvių Nekilnojamojo turto registre panaudos sutarties pagrindu įregistruotas Vilniaus universiteto vardu jame esantiems gręžiniams eksploatuoti.
Gaila vandens telkinio
„Visiems gaila Upelės – nesinori, kad jos neliktų. Ne vienas gyventojas matė joje upėtakių, o jie juk gyvena tik švariame vandenyje.
Vadinasi, nors upelis vinguriuoja per kelias sodininkų bendrijas, esančias Kairėnės sodų, Gvazdikų sodų, Gelvadiškių sodų kvartaluose, ir kitas, jo vanduo nėra užterštas.
Jame ir šią vasarą po akmenimis slapstėsi vėžiai, kas pavasarį greta peri antys. Kai vieni iš bendrijos gyventojų iškasė nedidelę duobę, kad iš jos galėtų pasisemti, Upelei nusekus joje liko atplaukęs mailius.
Vadinasi, gyvybės Upelėje yra nemažai, tik kodėl tuomet ją turi sunaikinti bebrai?
Kuriai gyvūnijai turi būti suteikta pirmenybė, jei gamtininkai sako, kad svarbiausia – gyvoji gamta?“ – svarstė S.Kasparavičius.
Upelį tikrino ne kartą
Pasak Aplinkos apsaugos departamento atstovės Jurgitos Jasiūnienės, Vilniaus aplinkos apsaugos inspektoriai ne kartą tikrino Upelės vagos ruožus.
„Pastarasis patikrinimas buvo surengtas rugpjūčio 11-ąją.
Tądien inspektoriai apžiūrėjo Upelę nuo ištakų iki žiočių.
Jie nerado jokių dirbtinių kliuvinių vandeniui tekėti“, – paaiškino J.Jasiūnienė.
Jos teigimu, Gvazdikų gatvės soduose yra kelios užtvankos, kurios suprojektuotos dar sovietmečiu, o numatyta jų paskirtis – gaisriniai rezervuarai. Tai paliudija ir inspekcijos gauti teritorijų planavimo dokumentai.
„Tačiau Upelės vanduo tik iš dalies yra pakreiptas šiems vandens telkiniams pildyti, todėl jokių dirbtinių pratekėjimų juose įrengti nėra būtina, nes žuvims migruoti kliūtis nesusidaro. O ir nė vieno patikrinimo metu negyvų žuvų neaptikta.
Pagrindinė vandens nusekimo priežastis – bebrų statomos užtvankos ir klimato sąlygos“, – sakė J.Jasiūnienė.
Ir pridūrė, kad inspekcija neturi tikslių duomenų dėl upėtakių ir vėžių populiacijų šiame vandens telkinyje.
Ir vienas bebras – karys
Anot gamtininkų, bebrams patinka šlapynės. Šie gyvūnai ten, kur yra perspektyvios bebravietės, aplink savo namus sukuria savitą bioįvairovės oazę.
Statydami sau būstą jie suformuoja jį ir kitai gyvybei – vandenyje atsiranda varliagyvių, o kur jie, ten telkiasi ir vandens paukščiai.
Taigi bebrų populiacija Lietuvoje klesti.
Visi džiaugiasi, kad jų daug, bet tol, kol tie gyvūnai neužlipa kam nors ant nuospaudos.
Vis dėlto, anot medžiotojų, ilgametė jų patirtis liudija, kad pagelbėti žmogui atsikratyti bebrų vien tik juos medžiojant beveik nėra galimybių.
Viena, bebrai gyvena šeimomis, o sumedžioti visą jų šeimą labai sudėtinga. Nes ir vienas likęs bebras graužia medžius ir tvarko savo užtvanką ne ką prasčiau nei visas jų būrys.
Jei ir visa šeima išvaroma iš namų, anksčiau ar vėliau į tą pačią vietą ateina kiti, jei tik vieta lieka tinkama būstui. Bebrai dėl jo konkuruoja, ypač ten, kur palankios gamtos sąlygos: daug upelių, melioracijos kanalų.
Galima ir susibičiuliauti
Teisės aktai leidžia naikinti neperspektyvias bebrų užtvankas – tokias, dėl kurių gali būti padaryta žala žemės ūkio pasėliams, miškui, keliams, hidrotechnikos statiniams, geležinkeliams ir kitiems objektams.
Bebrų medžioklės sezonas vienas ilgiausių: prasideda rugpjūčio 1 d. ir tęsiasi iki balandžio 15 dienos.
Jie medžiojami arba tykojant, arba su apmokytais urviniais šunimis, arba gaudant gaudyklėmis-spąstais.
Tačiau miestuose viskas yra kitaip. Pasak Vilniaus medžiotojų draugijos pirmininko Vyto Mazuronio, medžioti miestų teritorijose ar gyvenvietėse nei šių, nei kitų gyvūnų medžiotojai neturi teisės. Be to, bebrų medžioklė yra specifinė – tai daro nebent tie, kurie turi tam polinkį.
„Kadangi iš vandens telkinių miestuose bebrus išprašyti sunku, geriausia išeitis – susigyventi su jais.
Ne kartą teko pagelbėti tose situacijose, kai bebrai gyvenvietėse užtvenkė kelius ir net pravažiuoti buvo neįmanoma. Mes darome pralaidas: klojame didelio skersmens vamzdžius, kad jais vanduo pratekėtų. Tos pralaidos bebrams netrukdo gyventi“, – sakė V.Mazuronis.
Savivaldybė tikrai nepagelbės
Tad kur sodininkai turėtų ieškoti pagalbos? Anot pašnekovo, vienas kelias – jie gali kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę, kad šioji sutvarkytų užtvankas, bet tai užtruks ilgai.
„Kitas kelias – susiburti patiems sodininkams į bendruomenę, ir, paprašius urėdijos pagalbos, įstatyti vamzdžius į užtvankas. Urėdija galėtų padėti pasitelkdama miško tvarkymo techniką, bet tik tokiais atvejais, jei iki užtvankų įmanoma privažiuoti.
Jeigu privažiuoti nėra galimybės, tuomet tenka į rankas imti kablius ir patiems ardyti užtvankas tiek, kad būtų galima pakloti vamzdžius“, – paaiškino V.Mazuronis.
Kaip tokiose situacijose sodininkams galėtų pagelbėti Vilniaus miesto savivaldybė? Tikslaus atsakymo taip ir nepavyko gauti. „Gamtininkai ir medžiotojai turėtų daugiau žinių“, – toks tebuvo jos atstovų atsakymas.
