A.Zaleckaitė – trečios kartos grigiškietė. Moteris pastebi, kad daugelis žmonių iki šiol nelaiko Grigiškių Vilniaus dalimi, nors šis rajonas prie sostinės buvo prijungtas jau prieš 20 metų.
Žmonėms iki šiol Grigiškės asocijuojasi tik su tualetiniu popieriumi. Ir tai nieko keisto.
„Ką per Grigiškes važiuojantys žmonės mato? Anksčiau, kai popieriaus fabrikas „Grigeo“ dar vadinosi „Grigiškės“, važiuojantys pro jį matydavo šį didžiulį užrašą, šalia kurio dar buvo pavaizduotas tualetinio popieriaus ritinys, – pasakojo A.Zaleckaitė Žinių radijo laidoje „Ekskursija su Gabija“. – O Lietuvos nepriklausomybės pradžioje tualetiniu popieriumi žmonės prekiaudavo tiesiog prie kelio, kaip dabar dzūkai grybais.
Kone pusė miestelio gyventojų dirbo popieriaus fabrike, tuo metu prasidėjo ekonominės problemos ir vietoj algos su darbininkais būdavo atsiskaitoma produkcija – tualetiniu popieriumi.“
– Dažnas žmogus, važiuodamas keliu Vilnius–Kaunas, Grigiškes pralekia nepristabdydamas. Bet juk ten greičiausiai yra ką pamatyti?
– Grigiškėse nėra paminklų, senovinių dvarų, bet mes turime labai įdomią gyvenvietės istoriją, labai aktyvią bendruomenę, taip pat mažai kas žino, kad Grigiškės yra smarkiai susijusios su totoriais, kurių labai daug gyveno palei Vokės upę.
Ir dabar yra išlikusi palyginti didelė ir aktyvi totorių bendruomenė. Ji labai uoliai rūpinasi savo paveldu. Net mano geriausia draugė yra totorė.
Antras dalykas, kurį mažai kas žino, – Grigiškėse buvo labai aktyviai kultivuojamos kelios sporto šakos. Lietuva yra krepšinio šalis, o Grigiškės yra sunkiaatlečių gimtinė.
Nuo senų laikų miestelyje veikia labai neblogas autodromas, kuriuo leidžiama nemokamai naudotis visiems norintiems. Vilniuje tai vienintelė nemokama trasa, skirta automobilių ir motociklų sporto mėgėjams. Ši trasa buvo įrengta praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje.
– Kaip čia atsitiko, kad Grigiškėse sunkumų kilnojimas tapo toks populiarus?
– Šią sporto šaką išpopuliarino tuometis „Grigiškių“ popieriaus fabriko vadovas Aleksandras Osipovas. Jo dėka sunkioji atletika tapo tokia populiari šiame miestelyje.
Kasmet vasarą ir rudenį stadione vykdavo sporto šventės, kuriose dominavo sunkiaatlečiai.
Grigiškėse buvo įsteigtas sporto klubas, kuris vienijo apie tūkstantį narių. Tai labai daug, turint galvoje, kad tuomet Grigiškėse gyveno 7–8 tūkst. žmonių.
A.Osipovas dėjo labai daug pastangų, kad būtų palaikomas aukštas sportinio meistriškumo lygis, todėl miestelis turėjo net 20 sporto meistrų.
– Jūs ilgą laiką dirbote gide užsienyje, o šiemet ir po Grigiškes pradėjote vesti ekskursijas. Koks jausmas dirbti tokį darbą savo gimtajame miestelyje?
– Dažnai važiuojame svetur net nežinodami, kiek daug turime įdomaus savo pašonėje. Tai paaiškėjo, kai pradėjau ruoštis ekskursijoms po Grigiškes.
Kiek daug naujų, nežinomų faktų aptikau tuometėje spaudoje, nemažai informacijos man pateikė ir vietiniai žmonės.
Ėjau pas juos, klausinėjau. Vyresnio amžiaus žmonės iš pradžių į mane žiūrėjo nepatikliai, bet kai pasakydavau, kad juos pažįstu ir kas yra mano tėvai, jie iš karto atsiverdavo.
Vietos gyventojai man, kaip gidei, papasakojo daug įdomių faktų. Pavyzdžiui, apie totorius labai daug žinių suteikė mano rusų kalbos mokytoja, kuri pati yra totorė. Važiuodama per miestelį pamačiau ją einančią, sustojau, pradėjome kalbėtis, ir tai užsitęsė kone pusantros valandos.
Nepažįstamam žmogui ji tiek gal ir nepasakotų, bet aš juk buvau jos mokinė.
Taip radau ir seniausią Grigiškėse namą, kuris, pasirodo, priklauso mano geriausios draugės močiutei.
Lygiai prieš 100 metų pastatytas namas iki šių dienų išliko autentiškas, nėra kaip nors perstatytas.
– Kokia ekskursijose po Grigiškes dalyvaujančių žmonių reakcija?
– Žmonės būna maloniai nustebę, kad miestelyje, per kurį ne vienas yra važiavęs, yra tiek daug įdomių dalykų, jiems Grigiškės nušvito visai kitomis spalvomis.
– Esu girdėjusi, jog kai grigiškiečiai eina pas gydytoją, jie sako, kad eina pas Tolpekiną. Iš kur tai?
– Tai tokia sena istorija. Grigiškėse ligoninė veikė nuo 1950 metų. Pirmasis gydytojas buvo Anatolijus Tolpekinas.
Jis buvo chirurgas, bet labai plataus profilio.
Negali sakyti, kad jis buvo labai geras specialistas, bet jis buvo labai malonus, mokėjo bendrauti su žmonėmis, grigiškiečiai jį mėgo. Todėl ir atsirado posakis: kad ir kas atsitiktų su sveikata, reikia eiti pas Tolpekiną.
Mano tėtis iki šiol vartoja šią frazę pašlijus sveikatai, nors paties Tolpekino jau seniai nebėra Grigiškėse – jis sugrįžo į gimtąją Baltarusiją.
Įdomus atvejis. Kai dirbau gide Barselonoje (Ispanija), prieš porą metų turėjau turistų grupę iš Baltarusijos.
Peržiūrėdama žmonių sąrašą pastebėjau, kad vienos moters pavardė yra Tolpekina.
Paklausiau jos, ar jos giminėje kartais nėra chirurgo Anatolijaus Tolpekino. Pasirodo, tai jos vyro tėvas.
O jos vyras netgi gimė Grigiškėse, tik vėliau, tėvui išėjus į pensiją, su visa šeima išvyko gyventi į Baltarusiją.
Pašventino naująją miestelio bažnyčią
Grigiškėse prieš savaitę pašventinta nauja Šventosios Dvasios bažnyčia. Beveik hektaro ploto viešojoje erdvėje aplink bažnyčią jau sutvarkyta teritorija, užtaisytos duobės, suremontuoti kelio borteliai, pabarstyta skaldos, pasėta veja.
Jau parengtas projektas, pagal kurį šalia bažnyčios bus įkurtas skveras su laisvalaikio zonomis, pasivaikščiojimo takais. Miesto lėšomis bus įrengta reikalinga infrastruktūra, pasodinti želdynai, įrengtas apšvietimas.
Sostinės savivaldybė savo lėšomis atliks projektavimo ir statybos darbus viešajai erdvei įrengti. Vėliau visi įrenginiai ir infrastruktūra neatlygintinai bus perduoti Grigiškių Šventosios Dvasios bažnyčiai.
Planuojama, kad naujasis skveras bus baigtas kitais metais. Savivaldybė tam skirs daugiau kaip 540 tūkst. eurų.
