Septyniasdešimt metų riogsojusių nelegalių lūšnų Kirtimuose neliko nė žymės, dabar čia prižiūrimos benamės katės, beveik išvežtos ir šiukšlės, tačiau vos tik įkėlus koją į miškus atsiveria baisus vaizdas.

Važiuodamas link Kirtimų taboro Dariaus ir Girėno gatve nebepamatysi aplink stovinčius vilkikus vaikštinėjančių čigonių, narkomanų praslenka vos vienas kitas.

Po ilgų protestų, teismų savivaldybei pavyko taborą iškraustyti, nugriautas net vienintelis legalus statinys – buvęs paštas, kuriame irgi gyveno čigonai.

Taboro teritorijoje likę tik gyvūnai – kačių būriai. Pamačiusios atvykėlius jos gailiai kniaukia, nors labai skųstis gyvenimu neturėtų – kates prižiūri viešosios įstaigos „Naminukai“ savanorė Simona.

Gyvūnams neranda globėjų

Prie pat įvažiavimo į taborą pristatyta įvairiaspalvių namelių katėms, bet joms labiau patinka slampinėti buvusių namų vietoje – o gal grįš šeimininkai?

Taip pamiškėje, kur iš lūšnos likusi tik krosnis, laukė bent keturios katės. Sulysusiomis jų tikrai nepavadinsi, o indai, kuriuose likę ėdalo, liudijo, kad gyvūnai nebadauja.

Simona pasakojo, kad apie šeimininkų paliktus gyvūnus sužinojo iš vienos įmonės vadovo, kuris globoja, šeria ne vieną katę ar šunį, valkataujantį aplink taborą.

Ji prisipažino, kad anksčiau toje vietoje nesilankė: „Vaizdas buvo sukrečiantis, nejauku buvo vaikščioti tarp griuvėsių. O dar iš visur lendančios beglobės katės.“

Savivaldybės įmonės „Grinda“ darbuotojai beveik visas jas buvo sugaudę, tačiau sterilizavę vėl paleido, išsivežė į prieglaudą tik kelias.

Keletą išsivežė gyvūnų globėjai. Simonos skaičiavimu, tabore liko apie dešimt kačių, artėjant žiemai jas būtina įkurdinti prieglaudose, surasti joms globėjus.

„Naminukų“ savanorė pasakojo, kad iš pradžių katės buvo baugščios, nesileido glostomos. Dabar jos jau pažįsta globėjus. Toliau trauktis nuo buvusių namų katės neketina.

Kai Simona mėgino laikinuosius namelius patraukti toliau nuo taboro, jos vis grįždavo į vietas, kur buvo lūšnos.

Darže dar auga pomidorai

Aukštutinio taboro trobos gyventojai labai nesivargino dėl grindų – klojo ir laminatą, ir linoleumą, ir ryškia geltona spalva dažytas medžio plaušo plokštes. Grindys – tiesiai ant žemės, tad nenuostabu, kad žiemomis prišildyti tokį būstą buvo neįmanoma.

Šalia – išdraskyta elektros skydinė, bet tai ne naujiena – tokia buvo ir kai gyveno čigonai. Jie buvo auksarankiai, laidus tiesdavo aplenkdami skaitiklius.

Šalia trobos buvo daržas, kurio derlių šiemet čigonai tikėjosi nuimti, bet nespėjo. Neprižiūrimi auga pomidorai, bet panašu, kad jie nesunoks, visi žali. Prie daržo stiebiasi ir kanapė.

Kitur sunkiai beatpažinsi, kad dar neseniai buvo lūšnos – mat viskas jau spėjo užaugti aukšta žole.

Liko tik Kultūros centras

Žemutiniame tabore į autobusų stotelę traukė trys narkomanai. Tai vienintelė gyvybė. Prie įvažiavimo į jį parduodamas net kioskas, kuriame čigonai prekiavo būtiniausiais maisto produktais.

Likusios vandens kolonėlės, vienintelė vaizdo kamera, labai piktindavusi taboro gyventojus. Likęs ir Kultūros centras, ant kurio kabanti lentelė, skelbianti, kad statybas rėmė Nyderlandų fondai, verčia šyptelėti.

Taboro teritorija atrodo daugmaž tvarkinga, bet vos tik įžengus į mišką pasitinka šiukšlių kalnas. Jas gyventojai čia vertė ne vieną dešimtmetį, nesivargindami nunešti į konteinerius, nors atliekų iš taboro išvežimo paslauga nekainavo – sumokėdavo visi vilniečiai.

Paramos paprašė ne visi

Vicemeras Vytautas Mitalas priminė, kad tabore gyventojų ir lūšnų smarkiai mažėti pradėjo dar gegužę.

Prieš keletą metų Kirtimuose gyveno apie pusę tūkstančio čigonų, o pavasarį jų buvo likę tik apie šimtą.

Statybų inspektoriai taboro gyventojus buvo įspėję, kad išsikraustydami jie turi nugriauti nelegalius statinius, bet tai padarė ne visi. Dar didesnė bėda – paliktos šiukšlės. Jas teko kuopti savivaldybės lėšomis. Jų išsireikalauti iš buvusių gyventojų nesitikima.

Savivaldybė metų pradžioje socialinį būstą buvo suteikusi 23 šeimoms iš taboro, dar toks pat skaičius naudojosi nuomos mokesčio kompensacija – buvo patys susiradę gyvenamąjį plotą.

Kiti išsikėlę iš taboro gyvenamąją vietą susirado patys – išsinuomojo arba nusipirko būstą ir paramos neprašė.

Buvo ir tokių, kurie išsikraustė į kitus miestus ar Vilniaus rajoną.

Kalbėdamas apie socialinio būsto skirstymą šeimoms iš taboro V.Mitalas pabrėžė, kad savivaldybė stengėsi nesukoncentruoti jų kuriame nors rajone. Taip siekiama, kad buvę atskirti gyventojai greičiau įsitrauktų į visuomenę.

Viena zona – sandėliams

Kokia ateitis laukia teritorijos, kurioje buvo įsikūręs taboras?

Naujame miesto bendrajame plane visa taboro teritorija padalinta į dvi zonas: viena, pietinė, yra valstybinio miško dalis, ji tokia ir išliks, o dalis teritorijos, kur nėra miško, patenka į sandėliavimo zoną.

Šioje zonoje galėtų atsirasti sandėliai, logistikos pastatai. Jų reikia aplinkinei infrastruktūrai. Juk iš Kirtimų patogus susisiekimas su oro uostu, netoli magistraliniai keliai.

Kol kas vienišas buvusio taboro prieigose stūkso Kultūros centro pastatas. Savivaldybė ketina kitą kultūros centrą atidaryti ne taboro teritorijoje, bet konkrečių veiksmų dar nesiėmė.