Kai greta Konstitucijos prospekto ir Upės gatvės prasidėjo naujos SEB banko būstinės statybos, medinės trobos šeimininkės nepavyko įkalbėti parduti būstą. Dabar jos namo kiemas įspraustas tarp tvorų. Aplink zuja bankininkų, jų klientų automobiliai, o buvusios ramybės – nė kvapo.

Panašių pavyzdžių Vilniuje – ne vienas. Nenorėjęs parduoti medinio namo prie Savanorių prospekto ir tiesiamos Tūkstantmečio gatvės Laimūnas Rožukas dabar pro langus gali mėgautis tik aukštos tvoros vaizdais.

Ne pyragai ir šeimai Ukmergės gatvėje, kuri liko gyventi šalia iškilusio prekybos centro „Depo“. Pro pat kiemą į parduotuvės aikštelę suka pirkėjų automobiliai, prekes atvežę sunkvežimiai. O Milvydas Juškauskas, nesutaręs su valdžia dėl pastato Drujos gatvėje pardavimo, jau daugiau nei dešimtmetį savo turto negali niekam naudoti.

Iš pradžių dar džiūgavo

Per liepą vykusį naujos būstinės atidarymą aprodydamas patalpas SEB banko prezidento pavaduotojas Aivaras Čičelis užsiminė ir apie nesukalbamą kaimynę.

„Labai įdomi moteris. Vasarą gyvena čia, žiemą važiuoja į Lenkiją pas savo vaikus. Ji vasarą atvažiuoja čia kaip į sodybą“, – sakė jis.

Tik ši vasara moteriai nebebuvo tokia rami kaip ankstesnės. Jos rudas medinis namas drebėjo nuo pravažiuojančios sunkiasvorės statybininkų technikos. Anksčiau buvusi nuošali vieta pačiame miesto centre pavirto judria magistrale.

Tad iš pradžių besidžiaugusi naujo stiklinio bankininkų pastato kaimynyste moteris dabar kažin ar džiūgauja. Jos kiemas neblizga tvarka, tad naujieji kaimynai iš savo pusės apsitvėrė betoninėmis tvoromis, apsodino augalais, kad jie užstotų vaizdą į kiemą, panašų į tuos, kurių pilna kaimuose.

Nebėra buvusios ramybės

Kad moteris rengėsi ilgiau pagyventi, liudijo sukastos lysvės, aptvare laigantys du šunyčiai. Jie jau priprato prie žmonių gausos, nebelojo. Tačiau šeimininkė „Sostinės“ žurnalistus sutiko priešiškai nusiteikusi ir pareiškė, kad iškvies policiją.

Kad ramybės čia nebebus, aiškėjo iš bankininkų užmačių. Juk jie daugiau nei penktadalį naujojo pastato ketina palikti atvirą visuomenei, tad lankytojų čia netrūks.

O kur dar 1,1 tūkst. SEB banko darbuotojų, kurie į 12,9 tūkst. kvadratinių metrų pastatą perkelti iš 5 skirtingų Vilniaus vietų. Greta pastato su Šarūno Marčiulionio pagalba įrengta padelio teniso aikštelė, tad ir iš jos sklis šūksniai ir juokas.

Siekė gauti žemės sklypą

Verslininkas L.Rožukas už namą, kuris kliudė tiesti Tūkstantmečio gatvę, siekė gauti žemės sklypą. Tai buvo prieš 15 metų.

Prisimindamas šią istoriją dabar L.Rožukas kaltina savivaldybę, kad ji taip nieko doro ir nepasiūlė. O jis buvo pasiryžęs į naują sklypą perkelti kliuviniu tapusį namą ir problemos būtų nelikę.

Bet kelininkai kliūtį apėjo, o trobos savininkui liko tik aukšta tvora ir rūpesčių kalnas.

L.Rožukas „Sostinei“ patvirtino, kad jam neįtiko turto vertintojų nustatyta namo kaina – 73 tūkst. litų (21 tūkst. eurų), sakydamas, jog už trobą galėjo gauti pusę milijono litų (145 tūkst. eurų).

Verslininkas rengė protesto akcijas, bet jam teko susitaikyti su pralaimėjimu.

L.Rožukas tikino, kad tiesiant gatvę namo viduje nuo vibracijos sugriuvo krosnys, išvirto statinio kampas.

Arčiausiai estakados esanti namo pusė deformavosi, sukrypo grindys.

Verslininkas namą suremontavo, bet jis pastaruosius kelerius metus stovi tuščias.

Nuo prekybos centro „Depo“ statybų Ukmergės gatvės pabaigoje kentė ir mūrinio namo gyventojai.

Jie taip pat nesutiko išsikraustyti ir dabar gyvena didelės parduotuvės kaimynystėje. Šio namo šeimininkas taip pat nepanoro atvirauti.

Ne kartą siūlė nugriauti

Daugiau nei prieš dešimtmetį nutiesus pietinį aplinkkelį Drujos gatve, vienoje vietoje jį teko susiaurinti, nes verslininkas M.Juškauskas už Drujos gatvėje esantį sandėlį, kuris tapo kliuviniu tiesiant gatvę, reikalavo milijono litų (apie 290 tūkst. eurų).

M.Juškauskui mainais už pastatą buvo siūlomi šalia esantys sklypai, bet jam savivaldybės pasiūlymai vis netikdavo.

Po kelerių metų apsukrus norėjęs būti verslininkas pamatė, kad nieko nepeš.

Maža to, sandėlis buvo įtrauktas į sąrašą pastatų, kuriems taikomas didesnis, 3 procentų, nekilnojamojo turto mokestis.

Todėl M.Juškauskas sandėlį dovanojo miestui.

Tačiau kliuvinys liko savo vietoje, nes per tą laiką prie sandėlio prisišliejusį dviaukštį pastatą paveldosaugininkai įrašė į Kultūros vertybių registrą.

Nors vilniečiai ne kartą baksnojo į statybos techninius dokumentus, kuriuose nurodyta, kokiais atvejais statinius galima griauti, tokiam žingsniui savivaldybė nesiryžta.

Kai buvo tiesiamos naujos gatvės, kilo pastatai, kaimynystėje esančių palaikių trobų šeimininkai nepasinaudojo siūlymais parduoti savo turtą, nes laukė geresnių laikų, kurie jiems taip ir neatėjo.

Šnipiškių gyventojai graužia nagus

Dabar jau ne vienas lūšnos Šnipiškėse savininkas pripažįsta, kad prarado milijonus nepardavęs jos tada, kai nekilnojamojo turto kainos buvo pasiekusios aukštumas.

Vienas Šnipiškių senbuvis prisipažino, kad jam už 4,3 aro sklypą buvo siūloma 1,7 mln. litų (492 tūkst. eurų), bet jis norėjo bent 100 tūkst. litų (29 tūkst. eurų) daugiau. Sklypo jis taip ir nepardavė.

Anot bendrovės „Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovo Sauliaus Vagonio, tie Šnipiškių gyventojai, kurie nepardavė sklypų nekilnojamojo turto kainų pakilimo metu, prarado milijonus.

Šnipiškėse aktyviausi metai buvo nuo 2005-ųjų iki 2007-ųjų pabaigos. Tada aro kaina siekė net 500–700 tūkstančių litų (145–203 tūkst. eurų).

Kiek dabar kainuoja aras žemės Šnipiškėse, galima svarstyti tik teoriškai. Mat pirkėjų labai mažai, sandorių sudaroma vos vienas kitas. Tad galima sakyti, kad sklypų Šnipiškėse savininkai prarado ne tik milijonus, bet ir pirkėjus.

Teorinė aro kaina dabar vargu ar siekia 60 tūkst. eurų. Tad tas žmogus, kuris prieš keliolika metų už 10 arų galėjo gauti 1,5 ar net 2 milijonus eurų, dabar kažin ar gautų pusę milijono eurų.

Dabar didesnė paklausa tik tų sklypų, kuriuose galima statyti dangoraižius. Maži sklypai niekam nebeįdomūs.