Kaip sako Pelėdnagių bendruomenės pirmininkė Virginija Vilkelienė, malonu didžiuotis savo gyvenvietės žinomumu. Nuvykus į kitą kraštą, smagu išgirsti, kad esame žinomi, žmonės pas mus yra buvę arba girdėję ir norėtų atvykti.
Jos teigimu, sutvarkius gyvenvietę pradėjo atvykti daugiau lankytojų, domėjosi Pelėdnagių istorija, čia atsiradusiomis skulptūromis. Kilo poreikis supažindinti, pristatyti savo gyvenvietę.
O bendruomenės centrui kilo mintis įkurti ir „Pelėdų kaimą“. Kaip juokauja pirmininkė, jame gyvena gera nuotaika, linksma muzika, įvairūs rankdarbiai, tradiciniai Pelėdnagių kaimo patiekalai, vietinės ir atskridusios iš įvairių šalių pelėdos.
Nemažą indėlį į gražesnės gyvenvietės kūrimą įdėjo dabartinis Kėdainių rajono meras, tuometis Pelėdnagių seniūnas Valentinas Tamulis. Mūsų pokalbio metu jis labai šiltai prisiminė savo ilgametę veiklą, bendruomenės užsidegimą, daugiabučių namų tarpusavio konkurenciją dėl gražiausiai puoselėjamos aplinkos ir norą, kad jų gyvenvietė atrodytų ypatingai.
– Pone mere, kas atsitiko su Pelėdnagiais (gerąja prasme), kad iš prastos reputacijos gyvenvietės ji tapo viena iš gražiausių ir ramiausių ne tik Kėdainių rajone, bet ir Lietuvoje?
– Ji buvo pradėta gražinti nuo 2000 metų, kai pagrindinėje gatvėje buvo išpjauti penkiasdešimtmečiai topoliai, kurie gyvenvietei netiko. Juos išpjovus, abiejuose gatvės šonuose pradėjome įrenginėti gėlynus.
Metai iš metų jie plėtėsi, daugiabučiai namai taip pat tvarkėsi, atsirado lenktyniavimas tarp namų, kuris gražiau tvarkysis. Į tas lenktynes įsitraukė visi daugiabučiai, kurių yra dešimt. Po truputį visur buvo tvarkomasi dėl to ir išėjo toks rezultatas. Su kiekvienais metais apetitas vis augo.
Gėlynų pradžia buvo tokia, kad atvežė žemes, jas išpylė ant lauko ir viskas. Paskui jau pradėjome juos mūryti iš raudonų plytų, akmenų, t.y. juos pakėlinėti. O pakelti reikėjo, kad nelaipiotų ir nelakstytų po juos katinai ir šunys, be to, taip ir atrodė gražiau.
Tada prasidėjo skulptūros. O su jomis vėl atskira istorija. Vienas žmogus, kuris stovėjo darbo biržoje, gavo pašalpą, turėjo atlikinėti visuomenei naudingus darbus. Jis mokėjo drožti. Todėl buvo sutarta, kad jis ne gatves šluos, o droš skulptūras.
Joms parinkdavome vietą ir temą. Pavyzdžiui, jeigu prie darželio statome skulptūrą, tai joje atsirado ežiukas, kuris laiko žalčio uodegą, prie ambulatorijos – jau, aišku, kad turėjo būti medicinos ženklas su gyvate. Žinoma, pelėda skulptūroje taip pat visada turėjo būti.
– Grožis grožiu, bet viskam reikia pinigų... Kas finansavo visas tas grožybes?
– Nė vieno ąžuolo nesame pirkę. Visi ąžuolai būdavo padovanojami. Kai buvau seniūnas, visada rasdavau geranorišką sutarimą: pavyzdžiui, šneki su ūkininku, kuris gyvena prie kažkokios sankryžos. Jis sutinka apmokėti už ąžuolą ir taip toje sankryžoje atsirasdavo skulptūra.
Su įmonės „Pelėdos baldai“ vadovu Arūnu Vaitkevičiumi taip pat pakalbėjome, jis sutiko finansuoti medieną. Ir toje vietoje, kai kylame į Pelėdnagius nuo Kėdainių stovi išdrožtas didžiulis užrašas su įmonės pavadinimu. Prie degalinės važiuojant Jonavos link, sutarėme dėl gėlyno įrengimo, skulptūros pastatymo. Degalinės savininkė taip pat sutiko finansuoti ąžuolą...
Taip seniūnijai nereikėjo mokėti nė už vieną ąžuolą, nes visi jie buvo gauti kaip verslininkų ar ūkininkų parama. Išdrožimas, kaip ir minėjau, taip pat nieko nekainavo. Beje, paskui tas drožėjas per darbo biržą ir įsidarbino drožėju.
– Geras! Klausantis Jūsų, atrodo, jog viskas vyko kaip sudėliota, pagal planą...
– (juokiasi) Nuo anų laikų, kai pats dar dirbau kolūkyje zootechniku, būdavo talkos ir renkami akmenys iš laukų. Jie būdavo vežami ir pilami į krūvas. Vienu metu mes į Pelėdnagių gyvenvietę prisitempėm labai daug visokių – didesnių, mažesnių – akmenų.
Raudonų senovinių plytų buvo Nociūnuose, kur fermos griuvo ir jas ėmė tas, kas norėjo. Tai jos mums taip pat pravertė. Pasitaikė, kad vienas žmogus iš Pašilių mokėjo mūryti ir viskas buvo išnaudota Pelėdnagių gražinimui. Kadangi seniūnija tam skyrė daug dėmesio, tai gyventojai taip pat stengėsi neatsilikti.
Kad ir ta didžiulė siena, kur yra prieš darželį. Ten viskas prasidėjo nuo vandentvarkos projekto gyvenvietėje. Rangovas turėjo labai daug perteklinio iškastinio molio, kuris susidarė kasant ir tiesiant vandens trasas. Kadangi toje vietoje jokių trasų po žeme nebuvo, leidome joje pilti tą molį.
Tačiau buvo vienintelė sąlygą, kad paskui, kai baigs, suformuotų tokį objektą, kokio mums reikės. Tada gimė tų arkų ar pusmėnulio idėja gėlynui suformuoti. Ten kaip tik buvo sudėti akmenys. Tokio projekto niekur nebuvo. Žmonės, kurie nebuvę Pelėdnagiuose, visko prisigalvodavo: kad ten buvę kažkokie rūsiai, likę nuo neatmenamų laikų – o iš tikrųjų viskas pastatyta tuščioje erdvėje.
– Kaip Jums apskritai kilo mintis tais 2000 metais pradėti tvarkyti ir puošti Pelėdnagius?
– Aš pradėjau dirbti 1997 metais. Ir žinau, kad kažkada kaip melioracijos gyvenvietė ji buvo gavusi gintarinį prizą už tai, kad buvo gražiai tvarkoma ir prižiūrima. O paskui apleista. Pamenu, kai aš atėjau, melioracijos įmonė buvo atsisakiusi visko, kas buvo už jos tvoros – šilumos tinklai, kurie žiemos metu buvo sutrūkinėję; visokie požeminiai kabeliai, kurie buvo atiduoti seniūnijai, ir pan.
Aš labai norėjau viską sutvarkyti, nes mačiau visas galimybes tą padaryti – didelė gyvenvietė, daug betoninių takų, asfaltuotos gatvės – matėsi, kad potencialo joje yra ir galima padaryti ją gražią.
Iš pradžių pagrindinėje gatvėje žolės augdavo visaip: kas su dalgiu prasišienaudavo, gyvuliams ieškodavo kokių dobiliukų, kas dar kaip – nebuvo jokio vientisumo, tvarkos. Mes, seniūnija, pradėjome įsigyti technikos, po truputį iš eilės šienauti valdiškus plotelius, kad gražiai atrodytų. Paskui prasidėjo gėlynai. Taip viskas ir vystėsi.
– O 2008-aisiais gavote ir įvertinimą už pastangas...
– Taip, 2008 metais, kai vyko gražiausios gyvenvietės Kauno apskrityje apžiūra, mes irgi buvome į ją patekę. Kaip šiandien prisimenu, turėjome konkurentę Kaulakių gyvenvietę iš Raseinių rajono.
Vis dėlto respublikinė komisija įvertino mus ir nusprendė, kad Kauno apskrityje esame gražiausi mes, Pelėdnagiai. Tada Utenoje vyko respublikinė derliaus šventė, kurioje Pelėdnagiai gavo gražiausios gyvenvietės prizą. Tokių buvo iš kiekvienos apskrities po vieną ir mes buvome tarp dešimties gražiausių šalies gyvenviečių.
Bet tuo viskas nesibaigė.
Žinoma. Kiekvienais metais vis daugėjo skulptūrų. Pavyzdžiui, prie Pelėdnagių administracijos pastato yra didelė metalinė pelėda, prikabinta prie sienos. O ji atsirado tik dėl to, kad pas vieną Pelėdnagių gyventoją obelyje, jei neklystu, pamačiau iš skardos padarytą, tik daug mažesnę tokią pelėdą. Užsukau pas tą žmogų, paklausiau, ar galėtų padaryti tokią seniūnijai.
Jis sutiko. Tada mes nupirkome skardos ir jis mums tą pelėdą padarė. Nors ten darbo buvo daug, bet pinigų už tai neėmė.
Vienais metais seniūnijoje buvome įdarbinę žmogų, kuris mokėjo akmenyje išraižyti įvairius paveikslus, piešinius. Taip Pelėdnagiuose atsirado akmenų, kuriuose yra laikrodis su rodyklėmis, kuris rodo 16.45 valandą. Tai aš visą laiką juokdavausi, kad žmonės, kurie tuo metu dirbo iš darbo biržos, eina per anksti namo.
Sakydavau: „Kodėl jau einat namo? Pažiūrėkit, ką laikrodis rodo“. Ant kito akmens yra saulė, dar ant kito – lyg žmogaus veidas. Mes juokdavomės, kad tai mūsų pirma vaizdo kamera. Ant kito didelio akmens yra pelėdžiukas „nutupdytas“. Tai turime ne vien tik medinių, bet ir akmeninių ar metalinių skulptūrų.
– Iš tikrųjų pastangų, laiko ir darbo įdėta tikrai nemažai. Nemažas ir Jūsų paties indėlis „uždegant“, įkvepiant žmones puoselėti ir gražinti savo gyvenvietę...
– Žmonės tikrai geranoriškai prisidėjo. Vienais metais netgi buvo tokia situacija, kai gražiausios aplinkos konkurse buvo išrinktas vienas daugiabutis namas, o kito daugiabučio bendrijos pirmininkė pasiskundė rajono savivaldybei vien dėl to, kodėl ne jų namas buvo išrinktas gražiausiu.
Todėl kitais metais nusprendėme du daugiabučius atiduoti rajoninei vertinimo komisijai. Tokios varžytuvės vyksta nuolatos. Tikrai labai sunku įvertinti ir išrinkti – kiekvienas namas būna savotiškai gražus, kiekvieno gyventojai stengiasi.
Septintą valandą ryto aš jau važinėdavau po gyvenvietę, žiūrėdavau, kas krenta į akis, ką dar galima būtų sutvarkyti ar pagražinti. Visą laiką ypatingai būdavo akcentuojama, kad būtų švara gatvėse, šaligatviuose ir ji tikrai būdavo. Jau anksti pavasarį, kai gamta dar tik busdavo, pas mus jau viskas būdavo švaru.
O kai ateidavo akcija „Darom!“, mes gyvenvietėje neturėdavome, ką daryti. Ateidavo pas mus darželio darbuotojos, prašydavo, kad duotume vaikams sutvarkyti kokį nors plotelį, neturėdavome jiems, ką duoti, nes mes nelaukdavome specialiai tos akcijos. Mes susitvarkydavome, kai tik oras leisdavo, kai sniegas nutirpdavo.
– Suprantu, kad Pelėdnagių aplinkos tvarka, švara, grožiu buvote suinteresuotas ne Jūs vienas...
– Aš gal daugiau turėjau tą matymą, kaip viskas galėtų atrodyti. Visą laiką buvo bendravimas su žmonėmis, jų užsidegimas – viskas vyko bendrom jėgom, bendru sutarimu ir išėjo toks rezultatas, kokį turime. Kad ir prie maudymvietės išdrožta žuvis – mūsų visų pastangų rezultatas.
Gėlynus rengti ir skulptūras statyti stengėmės ne vien tik centre, bet norėjome, kad tai būtų visoje gyvenvietėje kažkas gražaus padaryta.
– Praėjusiais metais Pelėdnagiai pelnė Gražiausių Lietuvos vietovardžių rinkimuose daugiausiai simpatijų. Ką Jums, buvusiam ilgamečiam miestelio seniūnui, tai reiškė?
– Man tai reiškia daug – vėl atgimė tie gražūs prisiminimai, kad meilė viskam nuėjo į idėjas. Vis dėlto devyniolika metų buvo įdėta į Pelėdnagių ir apskritai seniūnijos, gražios gyvenvietės kūrimą. Gavus gražiausio vietovardžio vardą, jutau savotišką pasididžiavimą, kad ir man išėjus, jos vardas vis tiek skamba Lietuvoje.
– Ar Jums nebuvo gaila palikti tiek daug įdėto darbo, išpuoselėtos aplinkos?
– Žinoma, buvo gaila, bet gyvenimas tęsiasi, reikia eit į priekį. Devyniolika metų – gal jau kažkam ir atsibodau (juokiasi).
– Tikriausiai nemažai sėkmės Pelėdnagiams pridėjo ir „Pelėdų kaimas“. Kaip ir kodėl jis atsirado? Kieno tai idėja?
– Susikūrė bendruomenė. Aš jai taip pat priklausiau. Atsirado aktyvios moterys, kurios ėmėsi tos veiklos. Tačiau, kaip viskas tiksliai vyko ir atsirado pavadinimas, jau ir neprisimenu, nes viskas įvyko labai spontaniškai.
Įdomu tai, kad, kai ta gyvenvietė 2008 metais buvo pripažinta gražiausia Lietuvoje, iš visos Lietuvos pradėjo važiuoti ekskursijos. Mes juokdavomės, kad aš kartais dirbdavau gidu. Gyvenvietės apačioje pasitikdavau ekskursijos autobusą.
Taip darydavau dėl to, kad dar tuo metu, užkilus į kalną, važiuojant nuo Labūnavos, matydavosi apleistas trijų aukštų pastatas išdaužytais langais. Taigi, kaip čia dabar atrodo, kai giriamės, kad tvarkinga gyvenvietė, o stovi toks pastatas.
Tai pasitikęs turistus, jiems ir pasakodavau, kad jis nepuošia kaimo, bet yra privatus, savininkas nenori tvarkytis, o mes nieko padaryti negalime – norėjau, kad atvykę žmonės nesistebėtų.
Taip pat ekskursijoms Pašiliuose turime dėkingą lankytiną objektą – Lietuvos tūkstantmečio ąžuolyną, kur 2008 metais pats Prezidentas Valdas Adamkus sodino ąžuoliuką. Jis taip pat lankėsi ir pas mus Pelėdnagiuose.
„Pelėdų kaime“ moterys paskui sugalvojo ir pelėdos kiaušinį, įvairių patiekalų – morkų pyragą, širšių medų, atrakcijas lauke. Taip viskas po truputį ir vystosi.
– Sutvarkius aplinką ir atsiradus „Pelėdų kaimui“ Pelėdnagiai tapo lankytinu objektu?
– Taip. Kai tik vyksta kokios nors ekskursijos į Kėdainių rajoną, visada galima dabar pasiūlyti aplankyti ir Pelėdnagius su savo „Pelėdų kaimu“, jo edukacine programa, istorija – jau negėda parodyti tą gyvenvietę.
Aišku, buvo žmonių, kurie sakė, kam čia tų pelėdų tiek pridrožta, bet juk pats pavadinimas Pelėdnagiai sufleruoja, kad čia turi būti pelėdos. Nedroši juk kažkokio kitokio gyvūno. Viskas vis tiek turi būti susiję su pelėdomis ar apuokais. Nors apuokas visai kitas gyvūnas. Kaip mes juokdavomės: „Apuokas nėra pelėdos vyras“.
Taigi prie seniūnijos yra pastatyta viena skulptūra, kurioje bendruomenės centro pirmininkė Virginija Vilkelienė, pavedžiojusi ekskursijas po gyvenvietę, visada atvesdavo ją būtent prie tos skulptūros ir duodavo užduotį suskaičiuoti, kiek toje skulptūroje yra pelėdžiukų.
Visi suskaičiuoja skirtingai – vieni teisingai, kiti – suklysta, nes reikia eiti aplinkui platų ąžuolo rąstą ir jame ieškoti tų pelėdžiukų.
– Dabar, kai esate viso rajono meras, ar vis dar jaučiate kažkokių ypatingų sentimentų Pelėdnagiams?
– Taip, be abejo. Aš dažnai pravažiuoju pro juos. Įdomu pažiūrėti, kaip tvarkosi, kaip buvo įgyvendinamas projektas, kuris dabar jau baigtas. Man dar dirbant Pelėdnagiuose, prisimenu, kaip pats vaikščiojau, matavom kartu tuos takelius prie maudymvietės, derinom, kaip ir ką reikia padaryti.
Viskas buvo pradėta daryti, kai dar pats ten dirbau, o dabar jau įgyvendinta. Aišku, aš žiūrėjau, kaip jie keičiasi įgyvendinant tą projektą, užsukdavau ir į bendruomenės centrą, nes ryšiai su bendruomenės centro žmonėmis nėra nutrūkę dar iki šiol. Ir jeigu tenka būti kokioje nors komandiruotėje, visada parvežu kokių nors lauktuvių su pelėdomis.
Pavyzdžiui, mano, kaip rajono mero, pirmoji kelionė pernai buvo į Rumuniją, kur pasirašinėjau bendradarbiavimo sutartį su viena iš savivaldybių. Tai jiems iš ten parvežiau prijuostę, ant kurios puikuojasi daug daug pelėdžiukų. Šiais metais iš Alma Atos, Kazachstano sostinės, kur vykau su vienuolikos savivaldybių delegacija, parvežiau rankšluostukų su pelėdžiukais.
– Galbūt prisidedate mintimis (o gal ir darbais), kaip ir toliau galima būtų populiarinti juos, kokių traukos objektų įsteigti?
– Šiandien yra neįgyvendintas vienas mano planas ir jis nelabai gražiai atrodo. Jei važiuotume iš Kėdainių Jonavos link, žiedinėje Pelėdnagių sankryžoje stovi dviejų ar trijų gabalų betoninis postamentas. Ten buvo sugalvota pastatyti malūną, kurio sparnai suktųsi.
Ir kartu su buvusiu ūkvedžiu, kuris dabar jau atgulęs Amžinąjį Atilsį, mes jau turėjome beveik viską pasiruošę – akmenis, sienas, sparnus – tai kol kas tai nėra įgyvendinta, nors visi akmenys, kurie buvo likę gyvenvietėje, yra suvežti netoli planuoto malūno.
Vis raginu seniūną, kad pabaigtų įgyvendinti šią mano pradėtą idėją, bet kol kas niekas nejuda į priekį. Bet tikiuosi, kad mes dar kartą rimtai pasikalbėsime ir bus įvykdyta tai, kas buvo suplanuota.
Aišku, dabar jau laiko turiu daug mažiau, bet šiaip reikėtų susitikti su aktyvia bendruomene, „Pelėdų kaimu“, aptarti viską. Galbūt tos aktyvios moterys turi kokių nors idėjų, kaip galima būtų dar labiau išgražinti kaimą ir pritraukti dar daugiau turistų.
– Pone mere, dabar yra toks laikas, kai lietuviai iš naujo atranda Lietuvą, daug keliauja po ją ir tikriausiai visą vasarą dar keliaus. Jūs, kaip buvęs ilgametis seniūnas, kodėl ir ką siūlytumėte aplankyti savo vietovėse žmonėms, kurie galbūt dvejoja, ar vykti į Pelėdnagius, kurie nežino, ko iš jų tikėtis ir ar apskritai verta čia vykti?
– Aš pats Pelėdnagiuose negyvenu ir niekada negyvenau. Visi stebėdavosi, kam aš stengiuosi, aukojuosi dėl tos gyvenvietės. Aš pats gyvenu Beinaičiuose, 15 km nuo Pelėdnagių. Tačiau Pelėdnagius, be jokių abejonių, tikrai verta aplankyti. Nes žmonės, atvykę čia, pamatys tikrai unikalią, gražią gyvenvietę. Būtent tokios, su tiek pelėdų skulptūrų Lietuvoje tikrai nėra.
Netgi vienu metu, kai negeri žmonės joje darė nusikaltimus – sprogdinimus, padegimus – daug bendradarbiavome su policija. Tada atsirado kameros. Šiandien visi įvažiavimai į Pelėdnagius yra filmuojami. Ir apskritai tai buvo viena iš pirmųjų kaimiškų gyvenviečių rajone, kur buvo įrengtos stebėjimo kameros.
– Jūs užsiminėte apie kriminogeninę situaciją. Sutvarkyti aplinką, ją išpuoselėti turbūt yra lengviau nei suvaldyti nusikaltimus. Kaip jums pavyko susidoroti su šia situacija?
– Buvo nesitaikstoma su tomis negerovėmis, labai aktyviai bendradarbiaujama su policija ir ne tik vietiniu, rajoniniu lygmeniu, bet ir respublikiniu. Buvo metamos didelės pajėgos, sustiprinti budėjimai ir tie, kurie darė nusikaltimus, buvo atitinkamai „įvertinti“.
Atėjo laikas, kai jie suprato, kad kitaip nebus. Nors, aišku, jie neketino lengvai pasiduoti, bandė įvesti savo tvarką, padarė šunybių – sudegino naujai suremontuotą policijos inspektoriaus kabinetą, turėjau ir aš su jais nemalonių pokalbių, – bet aš nesiruošiau toje vietoje užsimerkti. Galiausiai tvarka vis dėlto atsirado ir gyvenvietė tapo saugi.
