Viena – panagrinėjus pasirodo, kad siūlomas butas, pats daugiabutis ir jo aplinka niekuo nesiskiria nuo įprasto standarto „gyvenu savo dėžutėje“. Antra vertus, jeigu jau radote kažką vertesnio dėmesio, didelė kaina entuziazmą greičiausiai nuslopins.
Ką daryti, jeigu norite gyventi mieste, tačiau neturite milijono būstui įsigyti? Ką daryti, jeigu norite ypatingos gyvenamosios aplinkos – daugiau erdvių bendravimui su kaimynais ar tvariai gamtos resursus naudojančio arba iš natūralių medžiagų pastatyto namo, tačiau niekaip nerandate tokio pasiūlymo? Ogi pasidaryti pačiam. Pasaulyje ir, ypač pastarąjį dešimtmetį, Europoje plinta naujoviška praktika – būsto projektus įgyvendinti patiems gyventojams.
Daugiabutį sumaniusi pasistatyti žmonių grupė nusiperka sklypą, užsako projektą ir jo statybą, galiausiai, gyvena tokiuose namuose, apie kokius svajojo. Be to, sutaupo pinigų. Apie tai, kaip veikia „self-made city“ – savadarbio miesto schema, kaip ją įgyvendinti, kokią būsto kokybę galima susikurti buvo diskutuojama „Žinių radijo“ laidoje „Reikia architekto“.
Anot architektės iš Danijos Silje Erøy Sollien, savadarbis miestas – toks būsto statybos būdas, kuomet privatūs kooperatyvai užsako suprojektuoti ir pastatyti pastatą. Patys žmonės daugiabučio paprastai nestato, nes tam reikia technikos ir specifinių žinių, jie yra klientas, pastato savininkas.
Kaip paaiškino Silje Erøy Sollien, šiame procese nedalyvauja nekilnojamojo turto vystytojas ir investuotojas. Projektą užsakydami tiesiogiai, gyventojai gali nemažai sutaupyti, patys nuspręsti, kaip atrodys jų būsimieji namai.
Šis modelis pirmąsyk išbandytas Vokietijoje. Kai kur savadarbio miesto modelis veikia kaip atsakas į NT rinkos nuosmukį, kuomet vystytojams, atsisakius planų, architektai ir kiti kūrybiški žmonės įsigyja sklypą bei įgyvendina projektą.
Pietų Vokietijoje keli miestai šį modelį panaudojo dideliu masteliu, ten savadarbis miestas tapo bendradarbiavimo tarp miesto savivaldos ir iniciatyvinių grupių rezultatu. Architektės žodžiais, savadarbio miesto modelis kiekvienoje šalyje gali būti vis kitoks.
Pavyzdžiui, Danijoje nėra savadarbio miesto mastelio, iniciatyva daugiau reiškiasi priemiesčiuose, įgyvendinant bendrabučio tipo ar kitokius projektus. Žmonės susiburia, nusiperka sklypą ir stato, pavyzdžiui, kotedžus. Kiek kitoks projektas, bet modelis toks pats – susiburti į grupę ir sukurti bendruomenę.
Europoje šis metodas populiarus daugelyje šalių. Amsterdame pastarąjį dešimtmetį jis įgyvendinamas sistemiškai, kaip atsakas į ekonominę krizę. Miestai pamatė, kad vystytojai nebeperka sklypų mieste, savivaldybėms kilo mintis pakviesti tą daryti miestiečius. Olandijoje įgyvendinta netgi tokių projektų, kuomet bendruomenės namus statėsi savo rankomis. Vienas žymiausių naujesnių projektų – Barselonoje.
Beje, Lotynų Amerikoje panašūs namų kooperatyvai gyvuoja jau 50 metų. Pasaulio mastu didžioji dalis būstų pastatyti pačių gyventojų rankomis.
Savadarbio miesto atveju projektavimo ir statybų darbai patikimo profesionalams. Kad projektas veiktų, architektės žodžiais, privalu turėti viziją. Pirmieji projektai Vokietijoje buvo nedideli daugiabučiai šeimoms. Tuo metu labai trūko būsto daugiavaikėms šeimoms.
Kiti projektai turi labai aiškius aplinkosaugos prioritetus. Danijoje tokių projektų tikslas sukurti bendruomenę, kuriose kaimynai tarpusavyje bendrauja. Arba, jog greta gyventų jauni žmonės ir senjorai. Pavyzdžiui, vieno savadarbio miesto projekto iniciatorius buvo mokytojas, kuris konsultavosi su architektu, architektai dažniausiai būna grupės branduolyje. Pirmiausia aktyviai reiškiasi būtent jie, o vėliau ir visi kiti, nes išmoksta kalbėti apie architektūrą, paaiškinti, kokių namų nori.
Jeigu norite įgyvendinti savadarbio miesto projektą, neturite būti architektu, tačiau įtraukti jį gera mintis. Tuomet reikėtų sukurti kooperatyvą ar asociaciją, daugelyje šalių sklypus tokiems projektams parduoda savivaldybės. Visgi pats faktas, kad žmonės patys statys būstą, o ne pirks brukamą NT agentų, nebūtinai užtikrins kokybišką rezultatą.
Labai svarbu profesionalumas, architektai paprastai noriai imasi tokių projektų. Žinoma, taip pat svarbu neperžengti sveiko proto ribų, kontroliuoti laiką ir kainą. Kooperatyvas Berlyne yra pastatęs medinį daugiabutį, Barselonoje aktyvistai taip pat pastatė medinį daugiabutį, panaudodami vietinę medieną.
Šveicarijoje gausu įvairių projektų, kur eksperimentuojama su butų tipais. Pavyzdžiui, projektuojami minibutai ir didelės bendravimo erdvės, kartu ir bendrabutis, kurio esmė, kad žmonės maistą gamintųsi kartu. Tokiems projektams įprastai organizuojami architektūriniai konkursai. Vienas pagrindinių savadarbio miesto projektų privalumų – ekonominis.
Skaičiuojama, jog Hamburge, jei nelieka vystytojo, galima sutaupyti nuo 30 iki 40 proc. namo kainos, taigi, daug paprasčiau prioritetą skirti ilgalaikiams sprendimams. Visgi kone svarbiausias tokių projektų privalumas – kaimynystė. Prieš įsikraustydama bendruomenė jau susiformavusi, išspręsti visi ginčai, žmonės pažįsta vienas kitą.
Vokietijoje, pastačius daugiabutį, išlaikyti žemas nuomos kainas būtina pirmus dešimt metų, vėliau jos gali susilyginti su rinkos kainomis. Taip paprastai ir atsitinka.
Per pabėgėlių krizę vokiečiai sugebėjo mobilizuoti bendruomenes statant būstus pabėgėliams. Vokiečiai statė būstus sau ir kelis būstus nuomodavo pabėgėliams. Ispanijoje vienas projektas įgyvendintas kaip socialinis būstas, kuriame dėl per didelių pajamų galėjo apsigyventi net ne visi kooperatyvo nariai.
Savadarbio miesto projekto iniciatoriai sprendžia daug iššūkių, procesas sudėtingas, didžiausia problema – gauti banko paskolą, bankai į tokias iniciatyvas žiūri atsargiai. Danijoje būtina turėti nemažą pradinį įnašą. Kitaip, jei nori statyti kotedžus arba individualų namą. Nelengva gauti ir sklypą mieste, vienas kooperatyvas sklypą Kopenhagoje bando gauti jau 12 metų.
