Liepų gatvėje nuo pokario laikų stūksantys raudonplyčiai buvusio dujų fabriko pastatai – uostamiesčio piktžaizdė.
Paaiškėjo, kad žemė iki septynių metrų gylio smarkiai užteršta toksiškomis medžiagomis ir sunkiaisiais metalais. Tarša viršija ribines normas.
Gruntui ir požeminiams vandenims išvalyti prireiktų kone 2 mln. eurų. Dujų fabriko teritorija su išlikusiais statiniais įtraukta į labiausiai užterštų urbanizuotų šalies vietovių sąrašą.
Buvęs pramoninis kompleksas įtrauktas į Kultūros paveldo vertybių registrą. Jį nuomoję verslininkai statiniais nesirūpino, todėl paveldas nyko ir toliau.
Griuvėsiai stabdė eismą
Geologijos tarnybos parengtu dujų fabriko tvarkybos planu ir ES investicijomis savivaldybė negalėjo pasinaudoti, nes dalį teritorijos nuomojo verslininkams.
Visi sukruto tik tada, kai į važiuojamąją gatvės dalį virstantys mūrai ėmė kelti grėsmę automobilių eismui – iš pastatus valdžiusios įmonės „Vaiduoklių rezervatas“ savininkų pareikalauta bent jau minimalios priežiūros.
Nykstantį paveldą įsigijo kitas verslininkas Augustinas Jankevičius. Jis ne juokais užsimojo išvaikyti vaiduoklius iš uostamiesčio centre įveisto šabakštyno.
„Būtų apmaudu, jeigu dujų fabrikas pranyktų be pėdsako.
Tvarkome išlikusius pastatus, čia vyksta talkos, švietėjiški renginiai, kviečiame žmones paremti mūsų idėjas“, – kalbėjo paramos fondo „Augustus“ įkūrėjas klaipėdietis A.Jankevičius.
Kurs technikos muziejų
Šachtas primenančios dujų rezervuarų saugyklos sunkiai pritaikomos komercinei veiklai.
A.Jankevičiaus bendražygiai pasakojo, kad sutvarkytoje teritorijoje veiks ne viešbutis, restoranai, o muziejus su senovinių automobilių ekspozicija, atviromis remonto dirbtuvėmis.
Teršalams pašalinti vien fondo lėšų ir entuziazmo nepakaks, tačiau tvarkytojai nenusimena. Pasak jų, projektas įstrigo savivaldybėje dėl biurokratinių kliūčių, o teritorija anksčiau ar vėliau bus išvalyta.
„Tikimės, kad savivaldybė šią problemą išspręs, o mes tvarkome pastatus. Nieko nedarant jie suzmegtų į žemę“, – aiškino A.Jankevičius.
Stogus nuplėšė komjaunuoliai
Tvarkytojai išsiaiškino, kad dujų saugyklų stogus sovietmečiu nuplėšė fabriko teritorijoje įsikūrę komjaunuoliai – norėjo čia įkurti kažkokį barą. Pastatams uždengti prireikė 80 tūkst. eurų, sutvarkyti ir fasadai.
„Pradėjome nuo didžiosios saugyklos, nes mažoji šešiakampė apgriauta dar tarpukariu. Apsaugoję pastatus galvosime, kaip uždaras erdves pritaikyti visuomenės poreikiams“, – kalbėjo A.Jankevičius.
Klaipėdos savivaldybė remia entuziastus – pagal saugomų kultūros paveldo objektų tvarkybos dalinio finansavimo planą dujų fabriko statiniams skyrė daugiau kaip 99 tūkst. eurų.
Planuojama dar viena 200 tūkst. eurų injekcija.
Apšviesdavo senojo Mėmelio gatves
Senąjį dujų fabriko kompleksą tarpukariu sudarė 14 skirtingų statinių: garo katilų cechai, aparatinė, varyklos, aušyklos, spaudimo reguliavimo patalpa, dujų saugyklos, dirbtuvės, sandėliai, meistrų gyvenamasis namas ir kiti statiniai.
Pagal Karaliaučiaus inžinieriaus J.Hartmano projektą Klaipėdoje pastatytas fabrikas veikė nuo 1861 m. Dujos buvo išgaunamos iš akmens anglių, čia dar gamintas koksas, derva, o vėliau – amoniako vanduo, benzolas, selteris.
Pagamintomis dujomis buvo apšviečiamos senojo Mėmelio gatvės. Vėliau jas pradėta naudoti ir gyvenamuosiuose namuose, kareivinėse, pramonės įmonėse. 1930 metais dujotiekio tinklas uostamiestyje buvo nusidriekęs 44 kilometrus.
Prieškariu Liepų gatvės fabrike kasmet buvo pagaminama apie 5 mln. kubinių metrų dujų. Sovietmečiu norėta jį atgaivinti, tačiau paaiškėjo, kad dujų įmonės plėtra uostamiesčio centre neįmanoma.
Apleistus statinius pradėjo niokoti juose apgyvendinti naujakuriai. Dujų fabrikas buvo galutinai nugriautas 1972–1974 metais, šalia pastačius viešąją pirtį.
