Plinkšių ežero pakrantėje tėvų žemę su pusšimčiu poilsio namelių paveldėjęs telšiškis 58 metų Stasys Šličius laimėjo pirmą mūšį su prokuratūra.
LAT sugrąžino į pirmąją instanciją nagrinėti bylą dėl paveldėtoje žemėje esančių statinių nugriovimo.
Viešąjį interesą ginanti Šiaulių apygardos prokuratūra siekė, kad S.Šličius pats nugriautų paveldėtoje žemėje esančius svetimus statinius. Bet LAT panaikino tai daryti įpareigojančius Akmenės apylinkės ir Šiaulių apygardos teismo sprendimus, nes byloje nebuvo išnagrinėtos esminės aplinkybės.
„Gera žinia, kurios labai laukiau, – „Lietuvos rytui“ sakė S.Šličius. – Tikiuosi, kad dabar į šią istoriją teismuose bus pažvelgta kitaip, pagaliau bus įsigilinta į esmines detales.“
Pažeidė atsakovų eiliškumą
Šioje byloje spręsta dėl statybą saugomose teritorijose, nuosavybės teisių apsaugą, savavališkos statybos padarinių šalinimą nustatančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.
S.Šličius kasaciniame skunde pažymėjo, kad turi tik tris poilsio namelius, ir nurodė asmenis, kuriems priklauso kiti nameliai. Todėl telšiškis tvirtino, kad šioje byloje yra netinkamas atsakovas.
LAT pripažino, kad S.Šličius teisus, – išaiškinta, jog reikalavimai dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, nesant nustatyto statytojo, privalo būti teikiami įstatyme nurodytu eiliškumu.
Pirmiausia jie gali būti reiškiami statinių ar jo dalies savininkui, valdytojui ar naudotojui. Ir tik nesant nustatytų šių asmenų paminėti reikalavimai teikiami žemės sklypo savininkui, valdytojui ar naudotojui.
Matė vieną išeitį – griauti
S.Šličius nuo pat pradžių kartojo, kad negali vykdyti prokurorų reikalavimo ir griauti statinių. Telšiškis skėsčiojo rankomis neturįs tam moralinės teisės, nes ne jis tuos namelius pastatė.
2018 m. Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prašymu tyrimą pradėjusi Šiaulių apygardos prokuratūra nustatė, kad Plinkšių kraštovaizdžio draustinyje, rytinėje ežero pakrantėje, yra neteisėtai pastatyti 58 nameliai.
Prokuratūra nurodė, kad rytinėje ežero pakrantėje dygsta ir yra aptveriami pastatai. Mažeikių rajono bendrajame plane atsakovui priklausančiame sklype statyti statinius nenurodyta, o draustinio tvarkymo planas tik pradėtas rengti.
Viešąjį interesą ginantys pareigūnai matė tik vieną išeitį – statinius paežerėje nugriauti.
Perėmė nuomotojus
S.Šličius buvo sudaręs oficialias sutartis su paveldėtoje žemėje esančių statinių šeimininkais. Pastarieji iki 1998 metų vidurvasario nuomą mokėjo Sedos seniūnijai, o nuo rudens – S.Šličiui.
Šiaulių apygardos prokuroras išsiaiškino, kad šie statiniai iki pat šiol nebuvo oficialiai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Be to, nustatyta, kad nameliai buvo remontuojami, paežerėje išdygo ir naujų lieptų.
Visa tai įvertinta kaip nelegali statyba, mat per pastaruosius 17 metų Mažeikių rajono savivaldybė nebuvo išdavusi statybos leidimų.
Prokuratūra siūlė išsigabenti namelius iš draustinio teritorijos, bet savininkai nesutiko.
Todėl nuspręsta, kad visa atsakomybė tenka žemės savininkui S.Šličiui.
Išsaugojo senus leidimus
S.Šličius ir iš jo žemę besinuomojantys namelių šeimininkai neslėpė nuostabos, nes nesitikėjo, kad nelegaliomis statybomis bus pripažinti prieš keliasdešimt metų paežerėje iškilę laikini statiniai.
„Nė vienas namelis neturi pamato, todėl jie laikytini ne pastatais, bet statiniais, – sakė S.Šličius. – Be to, dauguma jų iškilo sovietmečiu, gavus oficialų tuometės valdžios leidimą.“
Poilsiavietės senbuviai išsiaiškino, kad pirmieji nameliai čia buvo pastatyti 1972–1973 metais. Tik po metų ši teritorija oficialiai tapo draustiniu.
Tiesa, statybų būta ir vėliau – S.Šličius turi išsaugojęs dokumentą, liudijantį, kad 1996-aisiai Sedos seniūnas leido čia statytis du poilsio namelius.
Už žemės nuomą per metus buvo imamas 50 litų mokestis. Šių namelių statyboms neprieštaravo ir Mažeikių rajono aplinkos apsaugos agentūra.
Poilsiavietei senaties netaikė
S.Šličius tikino neturėjęs moralinės teisės vyti iš paežerės poilsiautojų, todėl su namelių savininkais sudarė oficialias sutartis dėl žemės nuomos.
Žemės šeimininkas nuo gaunamų pajamų mokėjo mokesčius: iš pradžių kaip fizinis asmuo, po to įregistravo individualią veiklą. Iš pradžių nuomininkai mokėjo po 20 litų, pastaruosius metus žemės nuomos mokestis siekė 150 eurų.
„Problema buvo tai, kad visos institucijos nesaugo dokumentų ilgiau kaip 10 metų, – sakė telšiškis. – Atrodo, lyg ir logiška, nes ir senatis yra 10 metų.
Bet mūsų atveju senaties kažkodėl neįžvelgta.“
S.Šličių stebino, kad Akmenės ir Šiaulių teismai nekreipė dėmesio, jog byloje kaip įrodymai pateiktos net ne šioje teritorijoje esančių namelių nuotraukos.
Vyriškis pažymėjo, kad vieno namelio šeimininkas prieš mirtį mėgino įteisinti nuosavybę, bet paaiškėjo, jog tai neįmanoma. Mat tokie statiniai yra laikomi laikinais, todėl neregistruojami.
Savininkui – taikos sutartis
Poilsiavietę valdančios šeimos nariai kalbėjo, kad per porą dešimtmečių čia buvo ne viena komisija. Bet skundus tyrę specialistai skėsčiojo rankomis – visi kalbėjo apie sovietmečio palikimą ir senatį.
Pašnekovas prasitarė įtariantis, kam gali trukdyti, bet nuo išsamesnių komentarų susilaikė.
S.Šličius nenorėjo kalbėti apie kaimynystėje esančios „Dubgirio“ vilos istoriją. Mat ši ypač prabangi poilsiavietė irgi buvo atsidūrusi prokurorų akiratyje.
Skandalas kilo po „Lietuvos ryto“ publikacijos apie Plinkšių ežero pakrantėje vykusią seminaru pavadintą aplinkosaugininkų puotą. Tada susizgribta, kad dalis statinių gali būti iškilę, tvenkiniai iškasti, pakrantės juosta išdarkyta nepaisant įstatymų.
Tyrimas buvo sudėtingas, nes paaiškėjo, kad nemaža dalis dokumentų yra sudegę, o dalis neišliko net archyvuose.
Nepaisant to, praėjusią vasarą Šiaulių apygardos prokuratūra sutiko su „Dubgirio“ vilos savininku sudaryti taikos sutartį.
Tiek savo, tiek valstybės bylinėjimosi išlaidas padengusiam verslininkui buvo leista įteisinti statinius.
