Šnipiškės atgyja tik dabar
Vyriausiasis miesto architektas Mindaugas Pakalnis komentavo, jog prieš 20 metų Šnipiškės buvo gyvenamasis, tik specifinių gyventojų, rajonas. Šiandienis rajono pokytis, virsmas moderniu gyvenamuoju rajonu – vienas geriausių dalykų, vykstančių sostinėje.
„Jei pradžioje projektai buvo vystomi Šnipiškių pakraščiuose, o rajono vidurys buvo kaip juodoji skylė miesto struktūroje, šiuo metu plėtra vyksta ir Kintų, Linkmenų gatvėse. Matome, kad vėluojame su infrastruktūra, kurią jau turėjome sukurti. Kernavės g. projektas seniai parengtas, vyksta viešieji pirkimai, 2022 metais galima tikėtis įrengtos gatvės, kas pakeis Šnipiškių veidą.
Šnipiškėse pamirštos teritorijos taps patraukliomis, atsivers naujos plėtros galimybės. Taip pat džiaugiamės išaugusia projektų kokybe. Kiekvienas vystytojas stengiasi ne tik pastatyti namą, bet ir sukurti kažką unikalaus gyventojams. O miestui, žinoma, svarbi sistema, ko mes norime iš Šnipiškių“, – kalbėjo miesto architektas.
Jau dabar aišku tiek, kad tai bus perimetrinis rajonas, užstatytas, remiantis istoriniais principais, turintis specifinę urbanistinę struktūrą, kurioje vyrauja siauri kvartalai ir labai siauros gatvės. Miesto tikslas – rasti modelį, kaip padaryti, kad gatvės neatrodytų kaip siauri koridoriai tarp aukštų namų. Jei, anot vyriausiojo miesto architekto, nieko nedarę užstatysime Šnipiškes namais, bus blogai.
Savivaldybė ruošiasi rengti Šnipiškių erdvinės struktūros koncepciją, kur būtų aptarta, kokie šiam rajonui tinkami gatvių pločiai, užstatymo linijos. „Mums pasisekė, kad miesto centre pavyko rasti valstybinės žemės, parengti Šnipiškių skvero projektą. Palei Kernavės gatvę taip pat nebus tik želdynų eilė, o platesnė erdvė rekreacijai. Norime, kad rajone būtų ne tik namai, bet jis pats patrauklus“, – kalbėjo M.Pakalnis.
Prioritetas – gatvei
Vystytojus itin traukiantis Naujamiestis, M.Pakalnio žodžiais, įdomus tuo, kad XIX amžiuje jis buvo suplanuotas kaip gyvenamasis rajonas su 22 m pločio gatvėmis, šalia kurių 6–7 aukštų namai, panašus į Rygos centrą.
Sovietmečiu rajonas paverstas pramoniniu, šiuo metu vėl tampa gyvenamuoju. Naujamiestis buvo tas rajonas, kuriame prasidėjo tikroji miesto konversija – pramonines teritorijas paverčiant gyvenamosiomis. Kone didžiausia Naujamiesčio problema – želdynų stygius. Viena viešoji erdvė šiuo metu kuriama Mortos g., planuojamas Amatų skveras – šiame rajone bus kuriamas smulkiųjų žaliųjų erdvių tinklas.
Architektų biuro „Do Architects“ architektė Gilma Teodora Gylytė pabrėžė, jog Naujamiestis ilgą laiką asocijavosi su Švitrigailos gatve. Pradėjus analizuoti rajoną paaiškėjo, jog pagrindinė jo gatvė – Naugarduko. Ši gatvė pasižymi infrastruktūra, kurios gyvybiškai reikia, sykiu turi daug laisvų zonų, kurias galima konvertuoti, tačiau neturi pakankamai žaliųjų erdvių.
Naujai atrasta Naugarduko gatvė, neabejojama, gali tapti gatve-parku, tokiu būdu prisidedant prie tvaraus miesto vizijos.
Beje, tikrasis Naugarduko gatvės pavadinimas – Naujamiesčio gatvė, neteisingai išvesta į Naugarduko.
Individualių namų kvartale užteko vietos daugiabučiams
Lazdynėliuose šiuo metu vystomi 6–7 projektai. Lazdynėliai – buvęs individualiųjų namų kvartalas su garažų masyvais, kurie vėliau virto teritorijomis plėtrai.
Sutariama, jog jei šalia individualiųjų namų atsiranda daugiabučių – tai sukuria daug socialinės įtampos. Lazdynėliuose, net ir pradėjus vystyti NT projektus, liko kompaktiški individualiųjų namų ir daugiabučių kvartalai. Kažkas panašaus, anot M.Pakalnio, ir turi būti.
Nuolat ieškoma galimybių derinti vienbučius su daugiabučiais, tokiu būdu užtikrinant reikiamą infrastruktūrą. Tvarkoma Lazdynėlių gatvė, suplanuotas antrasis išvažiavimas iš rajono.
Priėmus Infrastruktūros mokestį, planuojama nustatyti realų infrastruktūros mokestį ir pereiti prie civilizuotos rajonų plėtros.
G. T. Gilytė įsitikinusi – šiuo metu Vilniaus aukso laikai. Miesto centras nebesiasocijuoja su triukšmu ir kavinėmis, bet su patogumu. Miestas teisingai skiria prioritetus viešosioms erdvėms, tampa visų.
Anot M.Pakalnio, pagrindinis tikslas – turėti gražų, kokybišką miestą. „Buvo laikas, kuomet sostinei grėsė miesto išsprogimas, kuomet lietuviai norėjo gyventi trijų aukštų individualiajame name šalia miško. Įdėjome daug pastangų, kad taip nenutiktų, nes tokie išyrantys miestai praranda gyvybingumą.
Perkūnkiemis – išsprogęs pūlinys, hipertankus rajonas periferinėje zonoje be infrastruktūros. Atrodė, kaip bus, jei perkūnkiemiai pradės klonuotis. Kiek įdėta pastangų, kad taip nenutiktų, nors tankinimas – tik mūsų šalyje prakeiktas terminas. Mes grįžome prie kompaktiško miesto, atradome teisingą Vilniaus kodą, kad, pavyzdžiui, nereikia 9 aukštų namų Naujamiestyje, užtenka 6–7. Mes esame gyvybinga, kurianti bendruomenė.
Turime šansą – jei anksčiau neišaugo perimetrinis Naujamiestis, mes tą galime padaryti dabar, tik labai kokybiškai“, – reziumavo pašnekovas.
