Sovietmečiu visuomeniniai prekybos centrai taip pat kilo kone kiekviename gyvenamajame rajone, tiesa, rajonui užtekdavo vieno. Šiandien daugumos jų, vis dar nenugriautų, funkcija ta pati, tik čia šeimininkauja čia jau kiti.
Išsiskyrė keli objektai
Žinia apie greta sostinės Vingio parką kilsiantį antrąjį „Akropolį“, prekybos centro Vilniaus centrinės universalinės parduotuvės (VCUP) rekonstrukciją, vieną po kito atidaromus tinklinius prekybos centrus, tik ką pateikti prekybos centro „Ozas“ rekonstrukcijos projektiniai pasiūlymai, pagaliau išjudėjus nacionalinio stadiono ant Šeškinės kalno projektui, neišvengiamu vadinamas ir dabartinio „Akropolio“ atnaujinimas – tokie pokyčiai planuojami sostinėje.
Sovietmečiu, anot architekto, architektūros srities mokslų daktaro Martyno Mankaus, prekybos centrų statyta taip pat nemažai, visgi ne taip sparčiai kaip dabar.
Kone reprezentatyviausi sovietinių prekybos centrų pavyzdžiai – maždaug 1984 metais iškilęs visuomeninis prekybos centras „Šeškinė“ (architektai Kęstutis Pempė, Gytis Ramunis, Giedrė Teresėlė Dindienė, Gediminas Baravykas) bei 1973 m. pastatytas ir savo populiarumu net Kalvarijų turgų pralankęs pirmasis Lietuvoje prekybos centras – Vilniaus centrinė universalinė parduotuvė (architektai – Zigmas Liandzbergis, Vytautas Vielius ir inžinierius Česlovas Gerliakas).
„Sisteminiu požiūriu visuomeninis prekybos centras „Šeškinė“ atitiko to meto gyvenamuosiuose rajonuose vyravusią pakopinio aptarnavimo sistemą – kiekvienas gyvenamasis rajonas turėjo savo prekybos centrą. Ne tik Šeškinė, bet ir Žirmūnai, Lazdynai, Justiniškės. Kaune veikė „Kalniečiai“, „Girstupis“, „Vitebskas“, Klaipėdoje „Pempininkai“, „Debrecenas“, „Aitvaras“ – šie visuomeniniai prekybos centrai buvo laikomi rajonų centrais.
Pavyzdžiui, Šeškinėje, priešingoje gatvės pusėje, nei pats prekybos centras, veikė kino teatras, tačiau viskas buvo laikoma vienu visuomeniniu centru. Vakarinėje pusėje be „Šeškinės“ veikė butų ūkio tarnybos pastatas su ryšių skyriumi ir taupomąja kasa, pastatas su vaistine, knygynu ir gėlių parduotuve“, – pasakojo M. Mankus.
Tuo metu be visuomeninių prekybos centrų statyta ir specializuotų, pavyzdžiui, skirtų vaikų prekėms, parduotuvių bei didesnių kompleksų.
Dešiniojo Neries kranto permainos
Centrinė universalinė parduotuvė prieš keliasdešimt metų laikyta dešiniojo Neries naujojo centro dalimi. Kompleksas pradėtas planuoti 1970 metais, dar anksčiau nei dešinysis krantas, tiesa, planų buvo daugiau, nei spėta realizuoti. Beje, kitoje pasažo pusėje, arčiau Konstitucijos prospekto, anuomet irgi veikė visuomeninis prekybos centras, o jame – lėktuvų kasos, buvo įrengta adminstracinių patalpų ir pan.
Dešinysis krantas, anot architekto, niekuomet nebuvo gyvenamojo rajono dalis, veikiau naujasis miesto centras su Revoliucijos muziejumi, veikusiu 1948–1991 metais, vietoje kurio šiuo metu veikia Nacionalinė dailės galerija.
Dešiniajame Neries krante sukurti architektūrinę kalvą pastatant kuo daugiau aukštybinių pastatų svarstyta dar prieš suprojektuojant „Lietuvos“ viešbutį. Išlikusiuose architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių maždaug 1960-jų naujojo miesto centro eskizuose – įspūdingi aukštybiniai statiniais, įgyvendinta tik nedidelė dalis projekto. Naujasis sostinės centras aktyviai plėtotas pastarąjį dešimtmetį, čia vienas po kito iki šiol kyla aukštybiniai pastatai.
M. Mankus pasakojo, jog pirmasis Vilniaus centrinės universalinės parduotuvės rekonstrukcijos architektūrinis konkursas vyko 1990-jų pabaigoje, jam pasibaigus, įgyvendinti rekonstrukcijos darbai (arch. Leonido Merkino grupė).
Neseniai ir vėl paskelbta apie planuojamus pokyčius – ne tik rekonstruoti pagrindinį prekybos centro plotą, bet ir pastatyti šešių aukštų A klasės biurų pastatą. Tuo, anot architekto stebėtis nereikia, daugelis prekybos centrų tam tikrais laiko tarpais atnaujinami ar praplečiami.
Gedimino prospektas – iki šiol diskusijų objektas
Pagrindinėje sostinės gatvėje Gedimino pr., sovietmečiu Lenino prospekte, irgi veikė kavinės bei parduotuvės, tiesa, čia nebuvo didelių prekybos centrų, tokių kaip „GO 9“.
Maždaug 1970 metais skambiai pristatyta pėsčiųjų gatvių koncepcija. Viena pirmųjų tokių gatvių Lietuvoje – Vilniaus g. Šiauliuose, dviem etapais įrengta iki 1980-ųjų. Ji buvo laikoma pirmąja Sovietų Sąjungoje. Kaune pėstiesiems buvo užleista Vilniaus gatvė, Laisvės alėja.
Vilniuje, dešiniajame Neries krante, taip pat buvo suprojektuotas pėsčiųjų pasažas, jis šiuo metu ir veikia. Gedimino pr. taip pat nesyk siūlyta paversti pėsčiųjų gatve. Organizuotos ir kūrybinės dibtuvės, svarstyta, ko stinga, kad ši gatvė taptų gyva erdve. Beje, kone įdomiausias sprendimas pasiūlytas 2000 metais. Tuomet iškelta idėja dalį Gedimino prospekto uždengti stogu.
Dalį Gedimino pr. šiuo metu užima ministerijos, čia savaitgaliais ir vakarais trūksta gyvybės, todėl vis grįžtama prie idėjos ministerijas perkelti į ministerijų miestelį, o Gedimino pr. paversti komercine gatve.
Neapsisprendžia – saugo ar ne
Sovietmečiu daugelis pastatų komerciškai atrodė visiškai nepatraukliai, mat bene pusę ploto užimdavo sandėliai. Juk prekių, priešingai nei dabar, buvo palyginti nedaug, tačiau ir tos užsibūdavo sandėliuose.
Anot architekto, dalis sovietmečiu statytų prekybos centrų pastatų mūsų dienas pasiekė tik todėl, kad juos rekonstruoti pigiau nei griauti. O ir nugriautuosius daugeliu atvejų pakeitė Lietuvoje veikiantys didieji prekybos centrai.
Beje, prekybos centras „Šeškinė“ ir Vilniaus centrinė universalinė parduotuvė išsiskiria ne tik architektūra, bet ir savo statusu. „Šeskinė“ unikali tuo, kad tai pats jauniausias į kultūros vertybių registrą įrašytas pastatas. Jis užbaigtas maždaug 1985 metais, po metų jau atsirado registre.
„Tuo metu parengti pirmieji saugomų objektų sąrašai, į kuriuos įtraukti gerokai senesni nei XX amžiaus antrosios pusės pastatais. Visgi buvo įtvirtintas šiuolaikiškas požiūris, kad laiku būtina pagalvoti ir apie šiuolaikinės architektūros, ne tik istorinius pastatus“, – kalbėjo architektas.
Taigi, „Šeškinė“ tebėra vertybių sąraše, nors šiam pastatui nėra suteikta valstybės apsauga, nenustatytos vertingosios jo savybės.
Visas dešinysis Neries krantas taip pat saugomas, įskaitant Vilniaus centrinę universalinę parduotuvę, dabar CUP, „Lietuvos“ ( 1965 m. parengtas projektas, statybų darbai baigti 1983 m., architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai), buvusį „Turisto“ viešbučius (viešbutis pastatytas 1978 m., architektas Justinas Šeibokas, po rekonstrukcijos tapo „Best Western Hotel“).
Administracinis kompleksas, Planetariumas sovietmečiu taip pat buvo saugomi kaip urbanistinės vertybės. Šie pastatai laikyti charakteringos architektūros pavyzdžiais.
Gyvenamųjų rajonų nepamiršo
Kai kurie sovietmečiu gyvenamuosiuose rajonuose iškilę prekybai skirti pastatai vertinti vietinėse apžiūrose, bet saugomi nebuvo, taigi, daugelis nugriauti. Tokiuose objektuose pagrindinė buvo funkcija, ne architektūrinė išraiška.
Tipiniai prekybos pastatai projektuoti maždaug 1960-aisiais, jiems buvo pritaikytos specialios konstrukcinės sistemos, tokius pastatus buvo galima tipizuoti ir atkartoti. Vėliau, siekiant gyvenamųjų rajonų išskirtinumo, prekybos centrų projektams architektai negailėjo dėmesio.
Kaip paaiškino architektas, dalyje naujų mikrorajonų visuomeninių prekybos centrų pastatyta pagal tipinius projektus arba patys projektai vėliau tapo kartotiniais. Toks buvo dviaukštis visuomeninis centras „Žirmūnai“ (architektas Aleksandras Aronas, 1969 m.). Priešais jį buvo įrengta aikštė su baseinu ir skulptoriaus Kazio Kisielio dekoratyvinė skulptūra „Džiaugsmas“. Šis projektas vėliau buvo atkartotas kituose Lietuvos miestuose, dabar „Žirmūnų“ vietoje veikia prekybos centras LIDL.
Karoliniškės su televizijos bokštu buvo kosminės temos rajonas su „Saturno“ ir „Merkurijaus“ (tokiu pačiu pavadinimu prekybos centras veikė ir Kauno Laisvės al., arch. Antanas Algimantas Sprindys, jis nugriautas) parduotuvėmis, „Žvaigždžių“, „Kometos“, „Kosmonautų“ stotelėmis.
Vienas paskutinių iki Nepriklausomybės pastatytų objektų – visuomeninis centras „Pašilaičiai“ (arch. Stanislovas Garuckas, 1986 metai, rekonstruotas, bet iš esmės išlikęs).
Pirmasis po Nepriklausomybės atkūrimo prekybos centras – pasažas „Pas Juozapą“, pradėjęs veikti 1994-aisiais.
M. Mankus priminė, jog šiuo metu didmiesčiai turi pasirengę prekybos centrų išdėstymo specialiuosius planus. Ilgą laiką nerimsta diskusijos, kiek mieste turėtų būti nedidelių parduotuvių ir didžiulių prekybos centrų.
„Dauguma architektų patvirtintų, jog galbūt per daug prekybos centrų įsileista į miesto audinį. Vakaruose stambieji prekybos centruose įprastai statomi užmiestyje. Miestas turi kitą mastelį nei užmiestis, o prekybos centrai gana stripriai paveikė miestų veidą“, – reziumavo pašnekovas.
