Nusprendė: nepaklausi
Vaikai vasarą, atrodo, jau nebestovyklaus „Trimito“ stovykloje Panevėžio rajone. Penkis dešimtmečius priklausiusi Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai stovykla tapo nebereikalinga, todėl jos turtas perduotas Turto bankui. Toks perdavimas reiškia būsimą privatizaciją.
Gražioje vietoje netoli Tiltagalių, miške prie upės, stovintys mediniai nameliai ir kiti pastatai jau seni, nugyventi, o norint juos restauruoti reikia milijoninių investicijų.
Ministerijos teigimu, vaikų stovykla nepaklausi. Iki šiol ji išsilaikė vien iš europinių lėšų, todėl vaiko 10 dienų poilsis kainuodavo keliomis dešimtimis eurų pigiau negu kitose stovyklose – 133 eurus.
„Trimitas“ – viena didžiausių vaikų stovyklų Panevėžio regione. Panevėžio rajone dar veikia ateitininkų stovykla Berčiūnuose ir Žemės ūkio darbuotojų profesinių sąjungų federacijai priklausantis „Vaikystės šilelis“ Žaliojoje girioje. Apie jų uždarymą dar nieko negirdėti.
Puolė rinkti parašus
Mūru už „Trimito“ išsaugojimą stojo ten vasaromis dirbę žmonės. Jie surinko daugiau kaip 400 parašų ir su prašymu neleisti privatizuoti vaikų stovyklos kreipėsi į Vyriausybę, ministeriją, Seimą, Panevėžio ir rajono savivaldybes.
Kovotojai už vaikų stovyklą visas viltis deda į miesto ir aplinkinių rajonų savivaldybes, nes iš ministerijos jau gautas neigiamas atsakymas, jame tvirtinama, kad sprendimas jau nekeičiamas.
Ministerijos atsakyme pabrėžiama, kad nei iš rajono, nei iš miesto savivaldybių negautas joks prašymas perduoti stovyklą jiems, nors teisiškai tai būtų įmanoma.
Teigė, kad prašė tėvai
Net 14 metų stovykloje projektų koordinatore dirbusi „Šaltinio“ progimnazijos direktorė Zina Stripeikienė neslėpė, kad jai skauda širdį girdint, jog neliks stovyklos. Kiekvieną vasarą joje stovyklaudavę 400–500 vaikų, o maždaug 10 procentų – socialiai remtinų šeimų atžalų galėjo poilsiauti nemokamai.
Vaikai stovyklaudavę 2 pamainomis, būdavę užimti ir net 5 kartus per dieną maitinami.
„Trimite“ pedagogai vaikams sumanydavo įvairių užsiėmimų, teminių vakarų, kartu sportuodavo, mokydavo plaukti.
„Vaikai būdavo taip užimti, kad prašydavo leisti į namelį telefonais pažaisti. Tėvai skambindavo ir klausdavo, ką su jais darote, nes negalime vaikams prisiskambinti“, – pasakojo moteris.
Z.Stripeikienė tikino, kad apleista stovyklos aplinka poilsiui neturėjo įtakos.
„Tėvai sakydavo, kad jie neaugina vaikų šiltnamio sąlygomis ir nori, jog vaikai mokėtų gyventi bet kokioje aplinkoje. Kovoti už stovyklą prašė kai kurių vaikų tėvai, negalintys brangiai mokėti už vaikų poilsį“, – teigė Z.Stripeikienė.
Vaikams komforto nereikia
Trijų vaikų mama Laura (pavardės atskleisti nesutiko) sakė, kad kas vasarą į stovyklą leisdavo sūnų ir dukterį. Vaikai į stovyklą tiesiog verždavosi, nes joje prasmingai leisdavo laiką, susirasdavo draugų. Ir aplinka, ir poilsio kaina jai buvo priimtina.
„Kai pasižiūrėdavai, ką mes Panevėžyje turime, tai ir stovyklos aplinka nebaugindavo. Nameliai nenauji, tačiau stovykloje nebūdavo antisanitarinių sąlygų. Vaikai norėdavo daugiau būti gamtoje, bendrauti vieni su kitais“, – tikino pašnekovė.
Ji vylėsi, kad Panevėžio ir aplinkinių rajonų valdžia susidomės stovyklos išlikimu, jei koks nors privatus asmuo dar „nepadėjo“ akies ant nuostabios gamtos lopinėlio.
Galėtų glausti ne tik vaikus, bet ir senelius
Praėjusią savaitę Z.Stripeikienė ir stovyklos administratore dirbanti Emilija Gudelionienė susitiko su miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoju Kazimieru Armonavičiumi.
„Mes nuėjome ne tuščiomis, su siūlymu svarstyti – jei ne atgaivinti stovyklą, tai bent jau įkurti joje daugiafunkcį centrą. Jis galėtų veikti visus metus, jame galėtų tilpti ir vaikai, ir seneliai. Regiono savivaldybės galėtų būti viešosios įstaigos dalininkės“, – svajojo Z.Stripeikienė.
Pasak jos, modernizuoti stovyklą būtų galima europinėmis lėšomis, tereikia parašyti projektą.
Juk dar ne tokie objektai prikeliami.
„Raginu politikus pasižiūrėti į stovyklą ne kaip į sovietinį paveldą, o kaip į nuostabiame gamtos kampelyje galintį įsikurti naują modelį“, – sakė ji.
Tikrai slogus įspūdis
Nuvažiavus į stovyklą apima niūri nuotaika ir jausmas, tarsi laiko mašina būtų nubloškusi 50 metų atgal.
Pagrindiniai stovyklos vartai užrakinti, patekti į teritoriją galima tik pro mažesnius vartelius. Didžiulėje teritorijoje stovi žemi mūriniai nameliai. Vieni didesni su atskiru įėjimu iš lauko į kiekvieną kambarį, kiti, stovintys atokiau nuo pagrindinio tako, sovietmečiu populiarūs Alytaus tipo namai. Stovyklos viduryje stovi valgyklos pastatas, pro langą matyti, kad jis tuščias.
Nameliai irgi tušti, nes stovyklos darbuotojams ministerija liepė iki gruodžio pradžios vertingesnį turtą atiduoti kitoms stovykloms pajūryje, o menkavertį sunaikinti.
Ant vieno namelio dar kabo užrašas, kad stovykloje smagu, linksma, įdomu. Sustojusio laiko pojūtį sustiprina žaliomis samanomis apaugę per stovyklą čiurlenančio upeliuko akmenys, trupantys namelių pamatai. Tik vienintelis pagrindinis asfaltuotas takas, regis, dar atlaikęs laiko smūgius.
Nuo tokio vaizdo apima abejonės, ar beįmanoma renovuoti stovyklą. Gal nebent viską nugriauti ir statyti šiuolaikiškus namelius.
Susierzinęs, bet žadėjęs pagarsinti
Pastarajame tarybos posėdyje opozicijos lyderė Gema Umbrasienė paragino Strateginio planavimo, finansų ir infrastruktūros komiteto pirmininką Valdą Staugaitį įtraukti šį klausimą į posėdžio darbotvarkę, o merą Rytį Račkauską – reaguoti į stovyklos gelbėtojų prašymą. Politikė į jį kreipėsi ne tik kaip į merą, bet ir kaip į Regiono plėtros tarybos pirmininką.
Pasak jos, meras susierzino, bet vis dėlto atsakė, kad taryboje iškels šį klausimą.
V.Staugaitis sakė nežadantis svarstyti opozicijos siūlymo jau vien todėl, kad stovykla yra ne miesto teritorijoje, be to, opozicija pati neturi nė menkiausio supratimo, kaip ją išsaugoti.
„Paklausiau G.Umbrasienės, kaip ji įsivaizduoja stovyklos perėmimą. Ji atsakė, kad savivaldybėje dirba žmonės, kurie turėtų tą siūlymą „paversti“ į projektą. Juk stovykla – ne savivaldybės turtas, visiškai neaišku, kaip ji turėtų būti perimta. Apskritai, kurti koncepciją, kaip ją išsaugoti, ne komiteto reikalas, tai turėtų svarstyti regiono savivaldybės“, – sakė politikas.
Vis dėlto jis sutiko, kad miesto vaikams stovykla reikalinga.
Patarę net nevažiuoti
K.Armonavičius prisipažino, kad niekada nebuvo „Trimito“ stovykloje, nors būtent jam pavesta išsiaiškinti šią situaciją.
Jis teigė norėjęs nuvažiuoti ir pamatyti, kaip ji atrodo, bet „Trimito“ darbuotojos patarusios nevažiuoti, nes nameliai užrakinti, stovi tušti.
Direktoriaus pavaduotojas sako bandęs klausti ministerijos, kiek lėšų per sezoną „surydavo“ stovykla, ar namelių būklė tikrai kritiška, tačiau buvo paprašytas klausimus išdėstyti raštu.
„Paklausiau, kiek per penkerius metus reikėjo lėšų, kiek investuota į infrastruktūrą, kiek miesto vaikų poilsiavo, nes norime turėti finansinę analizę. Negali pirkti katės maiše“, – sakė administracijos direktoriaus pavaduotojas.
Jis mano, kad miesto vaikams būtų gerai tokia stovykla, ten galėtų vykti gamtos mokslų, robotikos, verslo ir ekonomikos edukacinės programos.
Objektas net nedomina
Panevėžio rajono savivaldybė, kurios teritorijoje yra stovykla, savo tarybos posėdyje pateikė politikams informaciją apie galimybę perimti stovyklą.
„Koks rajono tikslas investuoti į mums nereikalingą objektą, mes galime vaikų poilsį nusipirkti bet kurioje kitoje stovykloje. Mums tas objektas nereikalingas. Nesiūlėme net svarstyti, nes turime tik stovyklos darbuotojų kreipimąsi ar prašymą padėti. Jokių paskaičiavimų ar gilesnių įžvalgų jame nėra. Pagarsinome informaciją, tačiau daugelis tarybos narių tik rankomis sumojavo, net nebalsavome. Vieningai sutarėme, kad mūsų tas objektas nedomina. Nes į stovyklą reikia labai daug investuoti, kad ji būtų tobula ir patraukli“, – teigė rajono meras Povilas Žagunis.
Miesto mero R.Račkausko prieš savaitę raštu klausėme, ar jis ketina šį klausimą svarstyti tarybos posėdyje. Kitą dieną jo patarėja atrašė, kad meras išvykęs į komandiruotę.
Nors netrukus jis grįžo, tačiau atsakymų taip ir nesulaukėme.
