Mikroapartamentai tik trumpam?
„Šiame kontekste nelabai gražiai atrodo vis dažniau pasirodantys reklaminiai straipsniai apie mikroapartamentų, pusantro kambario butų, modernių bendrabučių (angl. „Coliving“) neva teikiamus privalumus aktyvų socialinį gyvenimą mėgstantiems žmonėms, kurie į namus grįžta tik pernakvoti, kuomet realiai esminiai tokio tipo būsto privalumai yra du: didesnė vieno kvadratinio metro kaina (palanku NT vystytojams, nes didėja pelno marža) ir mažesnė bendra buto kaina, tad toks butas yra patrauklus investicijai, t. y. nuomai“, – įsitikinęs ekonomistas.
Beje, teigiama, jog dažnai galutinė mažo būsto įsigijimo kaina yra didesnė, jei jis perkamas tik su daline apdaila, nes mažo buto įrengimo kaštai tik nežymiai skiriasi nuo didesnio, t. y. 80 kv. m ploto būsto įrengimo kaštai nėra dvigubai didesni nei nei 40 kv. m. (didesni maždaug 20 proc.), nes abu butai reikalauja panašių investicijų į vonios kambarį, virtuvę ir t. t.
Ž. Maurico žodžiais, gyvenimui tokie butai nėra itin tinkami, nes yra akivaizdžiai per maži (ypač jei sulaukiama šeimos pagausėjimo), tad tokio tipo būstas turi likti ir liks tik nišiniu segmentu, pavyzdžiui, studentams, imigrantams, trumpalaikei nuomai ir pan.
Be to, augant Lietuvos gyventojų pajamų lygiui ir populiarėjant darbui iš namų, būsto kokybė (sykiu ir jo plotas) bus dar svarbesnis, tad vidutinis būsto plotas Lietuvoje, tikėtina, augs, o ne mažės.
Lietuviai nenori nuomotis
Pavyzdžiui, kompaktiškų socializmo idėjos įkvėptų daugiabučių idėjos dar 1970-aisiais atsisakiusioje Norvegijoje šiuo metu vidutinis būsto plotas miestuose yra du kartus didesnis nei Lietuvoje.
Tiesa, Vakarų pasaulio šalyse vidutinis būsto plotas pastarąjį dešimtmetį linkęs kiek mažėti, tačiau tokia tendencija dažniausiai formuojasi ne dėl populiarėjančios mados gyventi mažuose butuose (madinga yra gyventi erdviuose loftuose, o ne mikroapartamentuose), o dėl kitų priežasčių.
Viena tokių – mažėjančio būsto įperkamumo, t. y. namų ūkių pajamų ir būsto kainų santykis daugelyje Vakarų pasaulio valstybių auga (ypač didžiuosiuose miestuose), tad gyventojai neįperka didesnio būsto (tuomet dažnai pasirenka nuomos alternatyvą, o nuomojamo būsto plotas ES šalyse yra vidutiniškai 20 kv. m mažesnis nei vidurkis). Lietuvoje, priešingai, būsto įperkamumas gerėja, o nuoma nėra populiari.
Antroji priežastis – augantis vienišų žmonių skaičius (dėl senstančios visuomenės, mažesnio vaikų skaičiaus), tačiau Lietuvoje gimstamumas yra didesnis nei ES vidurkis, o didžioji dalis senjorų gyvena ne miestuose, o kaimo vietovėse.
Dar viena priežastis – imigracija, nes imigrantai, taupydami pinigus, gyvena itin prastomis sąlygomis, bet Lietuvoje imigrantų skaičius yra santykinai mažas.
Pavyzdžiui, JAV pastarąjį dešimtmetį vidutinis naujai pastatytų butų plotas sumažėjo nuo 92 iki 87 kv. m. Palyginimui, Lietuvoje vidutinis naujai pastatytų butų plotas atitinkamu laikotarpiu sumažėjo nuo 63 kv. m iki 60 kv. m.
„Nieko nuostabaus turint omenyje, kad gausią lietuvių diasporą turinčioje Čikagoje vidutinė būsto kaina yra vos 1840 eurai už kv.m, o Vilniuje – 1660 eurų už kv. m. Priminsiu, kad vidutinis darbo užmokestis į rankas Čikagoje ir Vilniuje yra atitinkamai 3800 ir 900 eurų. Be abejo, mikroapartamentai yra labai populiarūs Honkonge, kuriame vidutinė būsto kaina siekia net 17000 eurų už kv. m, o vidutinis darbo užmokestis – vos 2300. Ten vidutinis būsto plotas siekia apie 45 kvadratinius metrus – maždaug tarp Rumunijos ir Lietuvos“, – komentavo ekonomistas.
