Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimais griauti neįteisintus statinius įpareigotas telšiškis 57 metų Stasys Šličius tiktai skėsčioja rankomis: „Kaip galiu griauti namelius, jei nė vieno jų nesu pastatęs?“
Kasacinį skundą ruošiantis vyriškis beveik neabejoja, kad vėliau ši istorija persikels ir už Lietuvos ribų.
Tiek paveldėtą žemę poilsiautojams nuomojantis S.Šličius, tiek ilgamečiai nuomininkai nusiteikę pasiekti ir Europos žmogaus teisių teismą (EŽTT).
Vieną ginčą dėl nelegalių statybų taikos sutartimi baigusios Šiaulių apygardos prokuratūros atstovė Gabrielė Petkuvienė sakė, kad taikiai buvo galima išspręsti ir šią istoriją: „Tačiau savininkas nebuvo linkęs bendradarbiauti, nerodė geranoriškumo.“
Palikimą gavo „su kraičiu“
Šią bylą nagrinėję Akmenės ir Šiaulių teismai visiškai patenkino Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro Donato Micevičiaus ieškinį – nugriauti S.Šličiaus žemėje stovinčius 58 statinius ir sutvarkyti statybvietę.
Šį darbą atlikti įpareigotas sklypo savininkas.
Istorija prasidėjo 2018 metų pavasarį, kai į prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo kreipėsi Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba.
Per tyrimą išsiaiškinta, kad dar 1998 metais Telšių apskrities viršininkas atkūrė telšiškės nuosavybės teises į Plinkšių kraštovaizdžio draustinyje, paežerėje, esantį beveik 12 hektarų sklypą. Tėvų žemę atgavusi telšiškė ją padovanojo savo sūnui S.Šličiui.
Jis šią dovaną gavo su papildomu „kraičiu“ – 58 poilsio nameliais, kurių dauguma nuo sovietmečio turėjo šeimininkus.
Išsikraustyti nesutiko
Mažeikiškių pamėgtos poilsiavietės naujasis šeimininkas netrukus sudarė žemės nuomos sutartis su namelių šeimininkais. Jie iki 1998 metų vidurvasario nuomą mokėjo Sedos seniūnijai, o nuo rudens – S.Šličiui.
Šiaulių apygardos prokuroras išsiaiškino, kad šie statiniai iki pat šiol nebuvo oficialiai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Be to, nustatyta, kad nameliai buvo remontuojami, paežerėje išdygo ir naujų lieptų.
Visa tai įvertinta kaip nelegali statyba, mat per pastaruosius 17 metų Mažeikių rajono savivaldybė nebuvo išdavusi statybos leidimų.
Prokuratūra siūlė išsigabenti namelius iš draustinio teritorijos, bet savininkai nesutiko.
Todėl nuspręsta, kad visa atsakomybė tenka žemės savininkui S.Šličiui.
Statybos mena sovietmetį
Teismo sprendimą išgirdęs žemės savininkas ir iš jo žemę besinuomojantys namelių šeimininkai neslėpė nuostabos. Jie nesitikėjo, kad nelegaliomis statybomis bus pripažinti prieš keliasdešimt metų paežerėje iškilę laikini statiniai.
„Nė vienas namelis neturi pamato, todėl jie laikytini ne pastatais, o statiniais, – sakė S.Šličius. – Be to, dauguma jų iškilo sovietmečiu, gavus oficialų tuometės valdžios leidimą.“
Poilsiavietės senbuviai išsiaiškino, kad pirmieji nameliai čia buvo pastatyti 1972–1973 metais. Tik po metų ši teritorija oficialiai tapo draustiniu.
Tiesa, statybų būta ir vėliau – S.Šličius pateikė dokumentą, liudijantį, kad 1996 metais Sedos seniūnas leido čia statytis du poilsio namelius.
Už žemės nuomą per metus buvo imamas 50 litų mokestis. Šių namelių statyboms neprieštaravo ir Mažeikių rajono aplinkos apsaugos agentūra.
Oficialiai mokėjo mokesčius
S.Šličiaus sakė, kad jam ranka nekilo vyti iš paežerės poilsiautojų: „Sudarėme oficialias sutartis dėl žemės nuomos. Žmonės pradėjo mokėti nebe seniūnijai, o man.“
Žemės šeimininkas nuo gaunamų pajamų mokėjo mokesčius: iš pradžių kaip fizinis asmuo, o po to įregistravo individualią veiklą. Iš pradžių nuomininkai mokėjo po 20 litų, pastaruosius metus žemės nuomos mokestis siekė 150 eurų.
„Problema buvo tai, kad visos institucijos nesaugo ilgiau kaip 10 metų dokumentų, – sakė telšiškis. – Atrodo, lyg ir logiška, nes ir senatis yra 10 metų. Bet mūsų atveju senaties kažkodėl neįžvelgta.“
S.Šličius kategoriškai nesutiko su išvada, kad čia vyko statybos: „Taip, žmonės tvarkėsi, remontavo namelius, bet jokių naujų statybų čia nebuvo.
Negi galėjau drausti jiems tvarkytis, juolab kad nė vieno namelio plotas neviršijo įstatyme leistinos ribos?“
Pateikė ne tas nuotraukas
Tiek S.Šličius, tiek jam talkinantis žentas Gedas Pocius stebėjosi, kad nė vienas teismas nesigilino į esmines aplinkybes.
Teismų verpete atsidūrusios šeimos narius piktina, kad teisme buvo ignoruojami pateikti įrodymai, nekreipta dėmesio, jog kaip įrodymai pateiktos ne šioje teritorijoje esančių namelių nuotraukos.
„Kėlėme daug klausimų, bet nė į vieną nebuvo neatsakyta, – sakė G.Pocius. – Vieno namelio šeimininkas prieš mirtį bandė įteisinti nuosavybę, bet atsimušė į sieną: jam visur buvo paaiškinta, kad tokie statiniai yra laikomi laikinais, todėl jie neregistruojami.“
Vyras sakė, kad teismas neįvertino net pateiktų dokumentų apie mokėtą nuomą, apie seniūnijos išduotus leidimus statytis namelius: „Pervažiavo kaip buldozeris.“
Pasak G.Pociaus, vienas namelis daugybę metų priklausė Mažeikių teisėjai, todėl šio rajono teismas net nusišalino nuo bylos nagrinėjimo.
Kaimyną lydėjo sėkmė
Poilsiavietę valdančios šeimos nariai kalbėjo, kad per porą dešimtmečių čia buvo ne viena komisija. Bet skundus tyrę specialistai skėsčiojo rankomis – visi kalbėjo apie sovietmečio palikimą ir senatį.
Pašnekovai puse lūpų prasitarė įtariantys, kam gali trukdyti, bet nuo platesnių komentarų susilaikė.
Ir S.Šličius, ir G.Pocius nenorėjo kalbėti ir apie kaimynystėje esančios „Dubgirio“ vilos istoriją. Mat ši ypač prabangi poilsiavietė irgi buvo atsidūrusi prokurorų akiratyje.
Skandalas kilo po „Lietuvos ryto“ publikacijos apie Plinkšių ežero pakrantėje vykusią seminaru pavadintą aplinkosaugininkų puotą. Tada susizgribta, kad dalis statinių gali būti iškilę, tvenkiniai iškasti, pakrantės juosta išdarkyta nepaisant įstatymų.
Tyrimas buvo sudėtingas, nes paaiškėjo, kad nemaža dalis dokumentų yra sudegę, o archyvuose neišliko. Nepaisant to, šią vasarą Šiaulių apygardos prokuratūra sutiko su „Dubgirio“ vilos savininku sudaryti taikos sutartį.
„Taikos sutartis buvo sudaryta, nes sodybos šeimininkas geranoriškai bendradarbiavo“, – sakė Šiaulių apygardos prokuratūros atstovė G.Petkuvienė.
Tiek savo, tiek valstybės bylinėjimosi išlaidas padengusiam verslininkui leista įteisinti nesudėtingus statinius.
„Nėra ko lyginti: kas yra „Dubgirio“ savininkas Rimantas Norkus, o kas – mes“, – ranka mojo S.Šličius.
Skandalas baigėsi šnipštu
Vilos „Dubgiris“ istorija į viešumą iškilo po 2016 metų rudenį „Lietuvos ryto“ paskelbto žurnalistinio tyrimo apie prabangų aplinkosaugininkų šėlsmą.
Iš Aplinkos ministerijos, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, Žemaitijos nacionalinio parko specialistų sudaryta ekspertų grupė pateikė stulbinančias išvadas.
Ekspertai pripažino, kad sodyba galėjo būti tik rekonstruota, o poilsio, paslaugų ir maitinimo pastatai iškilo be teisinio pagrindo.
Pažymėta, kad buvo pažeistas ir sklypo užstatymo intensyvumas. Komisija stebėjosi dėl suardytos ežero pakrantės, vietos aplinkosaugininkų neskirtos nuobaudos už iškastą per didelę kūdrą.
Per tyrimą buvo nustatyti ir aplaidžiai dirbę valdininkai, bet visus išgelbėjo senatis.
Nepavyko rasti ir visų statybų dokumentų: vienur buvo sunaikinti, kitur ūmai išsitrynė elektroninė laikmena. Vilos savininkas irgi negalėjo jų pateikti, nes dalį dokumentų neva kažkas pavogė iš automobilio, dalį sunaikino gaisras.
