Tokia kaip prisiminimuose
Rokiškio rajone, netoli Jūžintų, įsikūręs Norkūnų kaimas turėjo daug gyventojų, čia buvo per šešias dešimtis sodybų. Senieji gyventojai vieni išsikėlė į didmiesčius, kiti iškeliavo į amžinybę, bet kaimas vėl atgimsta. Jį atranda ramybės išsiilgusios jaunos šeimos. Ir ne bet kokios, o norinčios išsaugoti sodybas tokias, kokias pastatė daug širdies įdėdami pirmieji jų šeimininkai.
„Vos tik atvažiavome į Norkūnus ir išlipusi iš automobilio pažvelgiau į sodybą, iškart pasakiau: „Aš jos noriu. Ji lygiai tokia pat kaip iš mano vaikystės prisiminimų Dzūkijoje“, – šypsojosi viena iš kaimo naujakurių Vilma Norkūnaitė.
Namas – senovinis, dviejų galų, su duonkepe ir dviem krosnimis. Keli sodybos statiniai – tarnavę kaip klojimas, kalvė. Šalia jos teberiogso didžiulė girna. Prie klėties – šuns būda. Molinis tvartas smarkiai apgriuvęs, bet sienos laikosi.
Sodas – su senelių kartos ypač mėgtais rūgštokais antaniniais obuoliais. Nukritę nuo šakų, jie pūpso žolėje. Ir šalia namo – aukštos, greičiausiai šimtametės liepos.
Pirko net į vidų neįėję
Likimas taip papokštavo, kad naujosios šeimininkės pavardė sutampa su kaimo pavadinimu.
Galbūt buvo dangaus lemta, kad vilniečiai įsikurtų už pusantro šimto kilometrų ir sodybą prikeltų naujam gyvenimui?
Kartą nusprendė pasidaryti pramogą – gal nuvažiuos, apsidairys ir atlėgs širdis, nebetrauks toji sodyba?
„Bet nutiko keistas dalykas. Šioje sodyboje gyveno žmonės, kurių nepažinojau, kurių nesu net mačiusi, o pasijutau lyg savo namuose. Lyg būčiau atsidūrusi savo senelių namuose Dzūkijoje. Ten irgi namas dviejų galų, aukšti medžiai, miškas netoliese“, – pasakojo V.Norkūnaitė.
Dėl abiejų sodybų panašumo stebėjosi ir jos tėvai.
Su A.Grybausku jiedu nusprendė sodybą pirkti, net nepabuvę namo viduje. Mat tądien, kai atvyko, niekas durų jiems neatrakino, į trobą neįleido. Bet jau kitą dieną jiedu paskambino ir pranešė, kad sodybą perka.
Palikimas – lova su raižiniais
Daugiau kaip prieš šimtą metų statytą namą A.Grybauskas ir V.Norkūnaitė žada tvarkyti taip, kad liktų kuo labiau autentiškas. Tik stogą perdengė.
Grindys, lubos irgi liks tos pačios. Net baldai stovės senoviniai. Iš buvusių šeimininkų liko lova su raižiniais išpuošta atkalte. Dar – spinta dvejų durų. Kitų baldų ieškos antikvariate.
Matomoje vietoje stovės senovinis verpimo ratelis ir net audimo staklės. Jos puikiai išlaikytos.
Paklausta, gal išmoks ir austi, V.Norkūnaitė nusijuokė, kad visko gali būti.
Paerzinta užkaista smarkiai
„Prieš pirkdami nuogąstavome dėl gan tolimo atstumo, o dabar kuo puikiausiai važiuojame kas savaitgalį. Aleksandras kartais mane paerzina, atseit sutvarkysime ir tuomet parduosime. Kai jis šitaip kalba, aš užkaistu smarkiai. Ši sodyba mūsų!“ – džiūgavo moteris.
Juk jiedu galėjo nusipirkti sodybą arčiau sostinės ir ramiai gyventi. Nes remontuoti, o tuo labiau išsaugant autentiškumą, atsieina brangiai.
Pašnekovė šypsojosi, kad vasarinį rūbą rudeniniu keičianti gamta, supanti ramybė, paslaptingas miškas, upės čiurlenimas, liepų šnaresys – tikra palaima.
Jiedu džiaugiasi ir geranoriškais, draugiškais kaimynais, kaime taip pat besikuriančiomis jaunomis šeimomis.
Kas keleri metai vyksta norkūniečių susitikimai. Šiemet jame jau dalyvavo, ir niekas neskirstė į senbuvius ir naujus.
Delnu – per rąstų sienas
Šių naujakurių sodyba po kurio laiko greičiausiai taps panaši į jau restauruotą Andriaus ir Astos Pikelių sodybą. Jiedu taip pat gyvena sostinėje, bet kas savaitgalį atvyksta į Norkūnus.
Pirkti sodybą A.Pikeliui pasiūlė draugas, netoliese turėjęs savo namus. Nuo to laiko praėjo septyneri metai.
Dabar sodyba su medinėmis skulptūromis traukia kiekvieno pravažiuojančiojo akį.
Ant kalniuko stovi dviejų galų medinis namas. Gera delnu perbraukti per jo sueižėjusių rąstų sienas.
Namo pamatai – aukšti, akmeniniai. Baltos užvertos langinės byloja, kad šeimininkų nesutiksime, bet turime jų leidimą grožėtis iš arti kiek širdis geidžia. Keli langai atidengti, juose – nešlifuotas stiklas. Vargu ar tokio kur berastum.
Sodyboje – ideali tvarka, žolė nušienauta, prisodinta jaunų medelių. Šalia teka upė, tvenkinys.
Matyti, kad šeimininkai atvyksta ne tiktai dirbti, bet ir ilsėtis, pramogauti. Sūpuoklės medyje, sporto vartai – viskas byloja, kad atvykus yra ką veikti.
Netoliese – dar vieni akmeniniai pamatai. Ten buvo daržinė.
Išvalė ir vėl priklijavo
A.Pikelis pasakojo, kad iš pat pradžių puoselėjo mintį namą palikti kuo natūralesnį.
„Žmonės statė, gyveno, daug širdies įdėjo. Norėjome visa tai išsaugoti. Kiekviena lentelė buvo nuplėšta, išvalyta ir priklijuota į savo vietą“, – sakė šeimininkas.
Grindys liko medinės, jas impregnavo.
A.Pikelis sakė, kad su žmona nesvarstė, kas pigiau – ar pirkti šiuolaikišką sodybą, ar seną restauruoti. Juk atnaujinti tai, kas sena, daug įdomesnis darbas.
Šeima savo rankomis pasodino apie tūkstantį medelių, kai vėtra išvertė daug medžių. Išvalė upelį, tvenkinį padidino.
Pirmą kartą Norkūnų sodyboje jie permiegojo po metų, kai jau buvo įrengtas vandentiekis, kanalizacija ir miegamasis kambarys.
Žmonos tėvai netruko priprašyti dviejų šiltnamių ir daržo. Vasarą jie gyvena nuolat.
„Toli nuo miesto šurmulio – mums to ir reikia. Nesijaučiame vieniši, yra su kuo bendrauti“, – sakė A.Pikelis.
Su kaimynais susimojuoja
Pikelių kaimynystėje dažnai pasirodo Arūnas ir Irma Krasauskai. Sodyba – moters senelių, tad jai šios vietos ypač brangios.
Jų troboje yra veikusi ir mokykla, ir vienoje pusėje buvęs tvartas.
„Pradėjome kaimu rūpintis po senelio mirties. Reikia išsaugoti sodybą. Smagu, kad kaimas atsibunda! Kas atvažiuoja savaitei, kas dviem, kas tik savaitgaliui. Važiuoji pro vienkiemius, pamatai kaimynus – susimojuojame, rankas aukštyn keliame“, – pasakojo A.Krasauskas.
Tokia bičiulystė teikia ir saugumo jausmą. Jei pamato svetimus aplinkui vaikštant, kitiems praneša.
Kartą A.Krasauskui kaimynai skundėsi, kad kažkoks šuo atklydo. A.Krasauskas surado paklydėlio šeimininkus, šie augintinį pasiėmė.
A.Krasauskas gyrė Pikelius, kad tiek jėgų ir išmonės įdėjo puoselėdami sodybą, viską apgalvodami, net baldus ne šiuolaikiškus, o senovinius pasirinkdami.
Viena kaip tas gandrelis
Į savo gimtinę Norkūnus korespondentus lydėjusi Elena Burdinavičienė prisiminė, kad jos jaunystės laikais kaime buvo per šešias dešimtis sodybų.
Kaimo pasididžiavimas – bene prieš šimtą metų statytas kryžius. Neaišku, ar tikrai taip buvo, bet pasakojama, kad jį iš Dagilių kaimo, kur buvo padirbintas, vežė 14 arklių.
Žvalgydamasi į sodybas, E.Burdinavičienė pasakoja apie pažinotus žmones, artimiausias drauges, kurių, deja, nebėra šiame pasaulyje, apie šunį, sutiktą pakeliui iš bažnyčios.
Ir apie gandrelį, sutiktą jos vyrui mirus. Sutuoktinis mirė ištiktas infarkto, eidamas keliu, kildamas į kalniuką. Po to moteris jautėsi labai vieniša, ir jai atrodė, kad sutiktas paukštis tą patį išgyvena.
„Tu vienas, ir aš likau viena“, – prisimindama susitikimą su gandreliu, E.Burdinavičienė ima braukti ašaras.
Norėtų, kad sodyba būtų gyva
E.Burdinavičienei labai gaila, kad neišsaugojo tėvų sodybos. Su seserimis ją pardavė naujiems šeimininkams, o šie viską apleido. Dabar iki jos reikėtų per brūzgynus brautis.
„Kaip būtų gera, jei kas nors joje gyventų. Sodyba būtų iki šiol gyva“, – guodžiasi Rokiškyje pas dukrą gyvenanti moteris.
Jos tėvų namas irgi dviejų galų, rąstinis. Buvo klojimas, bet jo stogas seniai sukritęs.
Moters anūkas ne per seniausiai pasišovė iki sodybos kaip nors nukakti. Prasibrovė sunkiai.
Viena iš E.Burdinavičienės seserų irgi pasiryžo pasiekti gimtą sodybą, šiemet vasarą atvykusi į norkūniečių susitikimą. Su dukterimi atsivežė botus. Nuėjo, bet apleistos sodybos vaizdas laimės nesuteikė.
E.Burdinavičienė tokiam keliui jėgų neturi.
Ji prisiminė, kad gyvenimas per karą ir po jo buvo labai sunkus. Laimė, bent jau namai išliko. Tėvą paėmė į karą, mama viena augino mažus vaikus, dirbo lygiai su vyrais.
Moteris pamena, kad labai norėjo mokytis, bet baigė tik tris mokyklos skyrius, nes jai, tuomet mergaitei, reikėjo žemę dirbti.
