Viešbutis su požemine automobilių stovėjimo aikštele, butai ir SPA, net vaikų darželis.
Ko tik nebuvo priplanuota, kas galėtų atsirasti 16 arų prestižiniame sklype prie Dominikonų ir Šv.Ignoto gatvių sankirtos.
Tačiau sklypas vis dar yra valkatų ir rūkančių jaunuolių priebėga. Nors Senamiestyje žemės vertę sunku nusakyti, nes sandorių pasitaiko labai retai, aras čia gali kainuoti nuo 50 iki 150 tūkst. eurų. Taigi valstybė pūdo po kojomis mažiausiai pusantro milijono eurų.
Anksčiau, prieš karą, šiame sklype stovėjo barokiniai vienuolyno pastatai. Paskui vyko archeologiniai kasinėjimai, sklypas ir išlikę vienuolyno pastatai buvo virtę Satanhauzu – jaunimo susibūrimo vieta.
Mokykla ketina statyti tvorą
Ir praėjusiais metais savivaldybė galvojo, kaip sutvarkyti šiukšlynu virtusį ir miesto nepuošiantį sklypą ties Šv.Ignoto ir Dominikonų gatvių sankirta.
Tačiau per metus nė kiek nepasistūmėta į priekį.
Netvarka įsipykusi ir šalia įsikūrusiai Salomėjos Nėries gimnazijai.
Nors mokykla jau keletą metų planuoja apsitverti tvora ir taip apsisaugoti nuo šiukšlyno, lėšų tvorai vis neatsiranda.
Kūrė didingus pasiūlymus
Prieš 11 metų buvo kuriami didingi planai, kas galėtų atsirasti vertingame sklype.
Įmonės „Senojo miesto architektai“ garsūs architektai Irena Kliobavičiūtė, Diana Sabaliauskaitė, Robertas Zilinskas ir kiti net buvo sukūrę projektinius pasiūlymus. Juos užsakė Vilniaus arkivyskupijos kurija.
Vadovaujantis tyrimų išvadomis ketinta atkurti pirminį statinį ant išlikusių pamatų.
Planuota atstatomą korpusą sublokuoti su Salomėjos Nėries gimnazijos pastatu.
Architektai kiemo korpusus planavo taip, kad neužstotų vertingojo statinio fasadų (jie dydžiu būtų atitikę aplinkinių sklypų užstatymo mastelį), ir sukūrė tris fasadų variantus.
Restauruojamuose ir atkuriamuose korpusuose pirmuose aukštuose buvo planuojamos komercinės patalpos, o likusiuose aukštuose – viešbutis.
Projektinių pasiūlymų autoriai pateikė du rūsio planų variantus. Buvo numatoma įrengti SPA patalpas, restoraną, požeminę automobilių stovėjimo aikštelę bei tarnybines patalpas.
Tačiau, kaip Lietuvoje įprasta, susikirtus interesams visi planai liko neįgyvendinti.
Įmonei paskelbė bankrotą
Dar anksčiau, 1999 metais, Lietuvos Respublikai priklausantis sklypas buvo išnuomotas bendrovei „Patria Domi“.
Jau tada nekilnojamojo turto registre buvo įrašyta, kad šio žemės sklypo naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, pobūdis – daugiaaukščių ir aukštybinių gyvenamųjų namų statybos.
Sklypo nuomininkei teko gardus kąsnis, tačiau ji įsivėlė į daugybę teisinių ginčų ir jos nuomos teisė buvo sustabdyta. Paskui „Patria Domi“ bankrutavo.
„Patria Domi“ siekė privatizuoti sklype esančias išsinuomotas 61 kvadratinio metro patalpas, dėl to bylinėjosi su savivaldybe. Sutartyje su ja buvo numatyta nuomininko jėgomis ir lėšomis atlikti statinio projektavimo, rekonstrukcijos darbus.
Teismuose „Patria Domi“ atstovai įrodinėjo, kad parengė viso kvartalo detalųjį planą, pasirašė infrastruktūros plėtojimo sutartis, atliko statinio rekonstrukcijos darbus, bet nepateikė tikslių sąmatų. Bendrovės ieškiniai buvo atmesti.
Išvardijo kelias sąlygas
Nekilnojamojo turto agentūros „Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkos tyrimų departamento vadovo Sauliaus Vagonio žodžiais, žemės kaina priklauso nuo to, ką joje leidžiama statyti.
„Verslininkai visada skaičiuoja: ar sklype galima įrengti tik automobilių stovėjimo aikštelę, statyti visuomeninės paskirties pastatą, ar jame gali iškilti komercinės paskirties statinys.
Taip pat jiems visada rūpi, už kiek galima pastatyti ir už kiek parduoti, kokį gauti pelną. Nuo to priklauso žemės kaina“, – aiškino S.Vagonis.
Kalbėti apie žemės kainą Senamiestyje sunku dėl to, kad dažniausiai sklypai priklauso valstybei, jie yra nuomojami.
Sandorių pasitaiko labai retai, tad kalbant apie sklypo Dominikonų ir Šv.Ignoto gatvių sankirtoje vertę lyginti beveik nėra su kuo.
Minėdamas, kad centrinėje miesto dalyje aro kaina svyruoja nuo 50 iki 150 tūkst. eurų, S.Vagonis pabrėžė, kad apie viršutinę kainą galima šnekėti tik tada, kai aišku, ką sklype galima statyti.
Minėtame sklype numatomas aukštingumas – du, trys aukštai su mansarda ir vieno aukšto pastatas kieme. Tad užstatymo kriterijai nėra prasti, todėl galima galvoti apie didelę sklypo vertę.
Pavirto jaunimo sambūrių vieta
Išlikusiuose vienuolyno pastatuose ir dabar apleistame sklype jaunimas ėmė burtis apie 1993 metus. Šiai vietai prilipo Satanhauzo pavadinimas.
Jaunuoliams susirinkti ši vieta tiko dėl to, kad sklypą juosia tvora, slepianti nuo praeivių žvilgsnių.
Susirinkę jaunuoliai atkastuose požemiuose kurdavo laužus, o tai nepatikdavo Senamiesčio gyventojams. Vėliau vienuolyno durys buvo užrakintos, o langai užkalti. Patekti į vidų buvo galima tik per įvairius renginius.
Kad sklype vyko archeologiniai kasinėjimai, liudija ir dabar likusios duobės. Specialistai kasinėjo rytinio vienuolyno fasado požemius. Taip pat dar neseniai buvo likusios medinės pastogės, kurios kasinėjimų vietas saugojo nuo lietaus.
Į apleistos žemės sąrašus nepatenka
Dar vienas pastatas ir lentų tvora atitvertas kiemas, dėl kurio jau 19 metų vyksta teismų maratonas, – Totorių ir Labdarių gatvių sankirtoje.
Pro lentų tvoros plyšius matyti, kad viduje kaupiasi šiukšlės. Neblizga ir kadaise suremontuoto pastato išorė.
Ginčai vyksta dėl pastato nuosavybės – ietis sukryžiavo draugija „Miško broliai“ ir valstybė.
Dar 2012-aisiais Vyriausybė nutarimu pastatą perdavė Valstybės turto fondui (dabar Turto bankas). Nors „Miško brolių“ vadovas Albinas Kentra prašė nutarimą panaikinti, jis sulaukė atsakymo, kad turtas turi priklausyti valstybei.
Metraštininku vadinamas A.Kentra įsitikinęs, kad valstybė mėgina atimti draugijos turtą, tad minėtą nutarimą apskundė teismui.
Vilniaus savivaldybės teritorijoje yra 262 sklypai su apleista žeme, jie užima apie 109 hektarus. Kadangi paskirtis yra kita, abu minėti sklypai į apleistos žemės sąrašus nepatenka.
