Baronas prie puodų stovi iš pašaukimo
Kodėl atokioje, tolokai nuo pagrindinių kelių esančioje Gačionių dvarvietėje nuolat pilna svečių?
Kas užsieniečius ir tautiečius traukia į senutėlį medinį rūmą? Juk ir atrasti tą užkampį nepaprasta, šalikelėje nėra jokios nuorodos nei apie kaimą, nei apie dvarvietę, vietovę gali rasti tik pasitelkęs navigaciją.
O vis tiek nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens Gačionių dvare verda gyvenimas, skamba įvairiausių tautų šnekta.
„Gal žmonėms patinka, kad juos aptarnauja pats baronas?“ – juokiasi 71 metų dvaro šeimininkas Piotras Rozenas, atvykėlius galintis kalbinti angliškai, lenkiškai, vokiškai, prancūziškai ir rusiškai.
Ir iš tiesų, dvarininkas ne tik išglėbesčiuoja kiekvieną svečią, bet pats stoja prie puodų, ruošia pusryčius, verda pietus ir vakarienę.
P.Rozenas yra diplomuotas ekonomistas, ilgus metus vadovavo savam verslui, Paryžiuje turėjo valymo įrenginių gamyklą.
Kulinarijos niekur specialiai nesimokė, tai jo pašaukimas.
„Įtakos turėjo gyvenimas Italijoje ir Prancūzijoje, natūraliai perėmiau tenykštę virtuvę. Pats maisto gamybos procesas man teikia malonumą“, – sako garsios giminės palikuonis, prieš 19 metų palikęs Europos didmiesčius ir gyventi persikraustęs į Gačionis.
Mano, jog atvyko į muziejų
Iš išorės dvaro rūmas lyg ir niekuo nestebina: tamsaus medžio sienos, baltutėlės langinės, Rokiškio kraštui būdingu stiliumi išpjaustytos terasos atitvaros, nuo paradinių laiptų atsiveria vaizdas į gėlynus ir išpuoselėtą teritoriją – viskas atitinka tradicinį dvaro aplinkos supratimą.
Keistoka gal tik tai, kad nėra jokių tvorų, jokių lentelių, jog čia privati valda.
Kol labinamės su šeimininku, į rūmo kiemą įsuka automobilis, išlipę žmonės pievele eina link vandens telkinio, fotografuojasi. Žinoma, šeimininkų nepaklausia, ar gali tai daryti.
„Kai šilta, pas mus durys visada atviros, tad dažnai atvykėliai be jokio atsiklausimo eina vidun, mano, jog čia valstybinis muziejus“, – sako P.Rozenas.
Maža to, svečiai, pamatę viduje su knyga rankoje sėdintį P.Rozeną dar pareikalauja, jog šis papasakotų apie dvarvietę, jos istoriją.
Tada dvaro šeimininkui tenka aiškinti, kad čia ne muziejus, o jo namai, kuriuose jis nuolat gyvena, kad žmonės įsibrovė į jo būstą be kvietimo, kad visas tas grožis aplinkui irgi ne valdiškas parkas, o Rozenų nuosavybė.
Ponas dirba nuo aušros
Per porą gyvenimo mūsų šalyje dešimtmečių P.Rozenas jau suprato, kodėl lietuvaičiai taip elgiasi: paprasčiausiai Lietuvoje nėra kito tokio dvaro, kuris niekada nebūtų pakeitęs šeimininkų ir jame gyventų tikrieji dvarininkai.
Kitur dvarų rūmai pritaikyti pramogoms, paversti brangiais viešbučiais, restoranais arba muziejais. Čia gi yra ne parodinė erdvė, o visu pajėgumu, kaip senovėje, funkcionuojantis dvaras, svečius priimantis iš anksto susitarus.
Iš pradžių, tik apsigyvenęs iš tėvo Antano Rozeno paveldėtame dvare, P.Rozenas visiems smalsaujantiems pasakojo apie šią vietovę ir jų, dvarininkų, giminės istoriją. Dabar, kai viešnagę dvare užsisako klientai, sočiai prisibendrauja su jais, tad ne visad beturi jėgų atsakinėti dar ir į atsitiktinai užklydusiųjų klausimus.
„Gal aš tą laisvą minutę noriu paskaityt ar pamiegot“, – sako baronas.
Ne iš poniškumo ar tinginystės taip sako. Tikrai būna pavargęs, mat kasdien keliasi 5 valandą ryto ir pats nudirba daugelį ūkio darbų, pats pjauna 5 hektarus žolės. Dar 8 hektarai dvaro žemės palikti natūralūs, kad aukštoj žolėj galėtų gyventi paukšteliai ir žvėreliai.
„Esu kaip senelis, jis irgi pakirsdavo saulei švintant, buvo toks ponas, kuris viską norėjo sužiūrėti pats, dirbo kartu su šeimynykščiais“, – aiškina jis.
Tiesa, valyti dvaro kambarius jam padeda samdyta moteris, o virtuvėje pagelbsti barmenės patirtį turinti ukrainietė.
Gėlių puodas – kregždžių tualetas
Šeimininkas mus sodina lauko terasoje. Viduryje pūpso plati molinė vaza su lauko žolynais. Šeimininkė rodo palubėn tiesiai virš puokštės. Ten, prie šviestuvo, sulipdytas kregždžių lizdas. Moteris paaiškina, kad gėlių vaza apačioj yra paukštelių tualetas.
Tik pradėjus kalbėtis P.Rozenas atsiprašo ir bėga atsisveikinti su jau išvykstančia vilniečių šeima. Dar liko ralyje dalyvaujanti komanda iš Rusijos.
Kad šie neliktų be pietų, kol šnekamės su P.Rozenu, prie puodų stoja žmona Eva: aukštuose kambariuose pasklinda gardus verdamos sriubos aromatas.
„Eva lenkė, ji, kaip savo tautos nacionalinius patiekalus, ypač gerai verda sriubas“, – sutuoktinę pagiria pašnekovas.
P.Rozenas pasakoja, kad Gačionių dvaro atgaivinimo idėja ėmė rutuliotis nuo 1995 metų, kai tėvas jį pirmą kartą atsivežė į Lietuvą ir aprodė buvusias, 1990 metais atgautas giminės valdas.
Medinis pastatas atrodė visiškai nugyventas, sovietmečiu jame buvo kolūkio kontora, biblioteka, kultūros namai ir kolūkiečių butai.
Pats P.Rozenas gimė Lenkijoje, vėliau gyveno įvairiose Europos šalyse, tik iš tėvo pasakojimų žinojo, kad jų giminės šaknys Lietuvoje. Mūsų šalyje jis nė karto nebuvo lankęsis.
Atstatyti dvarą buvo tėvo svajonė
P.Rozenas primena, kad jo giminė į Rokiškio karštą atkako iš Kuršo (Latvijos teritorijos),
Gačionių dvarą baronai Rozenai valdė apie tris šimtmečius. Pirmoji sodyba neišlikusi, o dabartiniai mediniai rūmai pastatyti 1870 metais pagal inžinieriaus Jano Rozeno projektą.
„Senelis Piotras buvo labai darbštus, viską pats darė. Bobutė buvo jaunesnė 30 metų, ji iš Sankt Peterburgo, generolo duktė. Jiedu susilaukė trijų vaikų. Senelio nesu matęs, jis mirė prieš man gimstant, jį pažįstu tik iš tėvo pasakojimų“, – kalba senelio vardu pavadintas ponas.
Senelis Gačionyse gyveno 8 metus, vėliau, kai vaikams jau reikėjo eiti į mokyklą, nusipirko namus Panevėžyje, močiutė nuėjo gimnazijon mokytojauti. Tada Gačionių dvaras tapo šeimos vasaros rezidencija.
Sovietmečiu iš Rozenų dvarą atėmė, P.Rozeno tėvas atsidūrė Sibire, o kai iš ten pabėgo, bijojo grįžti, iš kur buvo išvežtas, tad įsikūrė Lenkijoje.
„Atstatyti dvarą buvo tėvo svajonė“, – prisimena P.Rozenas. Todėl jis ėmėsi rūmo remonto, o galiausiai čia ir persikraustė.
Pradėjęs remontuoti dvarą vyras dar kurį laiką jame negyveno, čia nuolat važinėdavo iš Lenkijos, tuo metu jis buvo apsistojęs pas žmoną Varšuvoje. Rozenai dar turi būstus Paryžiuje ir Ispanijoje. Eva yra antroji P.Rozeno sutuoktinė, iš pirmosios santuokos baronas turi du sūnus, kurie gyvena Prancūzijoje.
Norėjo įrodyti, kad įmanoma grįžti ir kurtis
„Sūnūs čia tikrai negyvens, jie viešėjo, giminės dvarą matė, jiems čia patiko, bet savų gyvenimų dėl šito kaimo tikrai nekeis“, – aiškina pašnekovas. Ir priduria, jog sūnūs džiaugiasi, kad jų tėvas tebėra aktyvus ir daug dirba.
Suremontuoti medinį rūmą buvę nelengva. Daug ką P.Rozenas su žmona šveitė savo rankomis. Kad išsaugotų autentiškas, ornamentais sudėtas medines lubas, jas teko nuardyti ir nuo kiekvienos lentelės gramdyti sovietmečiu užteptus dažus.
Autentiškos liko ir medinės dvaro grindys. Daugiau kambariuose iš ankstesnio ponų gyvenimo nelikę nieko.
„Štai čia buvo vištidė“, – atidaręs vieno prabangaus kambario duris P.Rozenas atvirauja, ką rado pirmą kartą čia atvykęs.
Pasitardamas su žmona, irgi ekonomiste, šeimininkas interjerą kūrė pagal savo skonį. Daugelį baldų pirko iš antikvariatų.
Kambaryje, kuriame yra virtuvė ir valgomasis, pastatė naują koklinę krosnį, reikalui esant ant jos galima ruošti valgį.
„Jei daviau tėvui pažadą, kad atstatysiu, nebegalėjau trauktis. Ir dar norėjau prieš senelį nusiimti kepurę“, – paklaustas ar ne per didelis buvęs krūvis ir piniginės investicijos, sako P.Rozenas. Dar patikslina, kad tų žygių ėmėsi ne dėl to, kad čia giminės šaknys, užvaldė greičiau melancholiški jausmai.
Antras tokio triūso motyvas: dvaro paveldėtojas norėjo visiems įrodyti, kad į Lietuvą galima grįžti ir sėkmingai čia kurtis.
Čia P.Rozenas su humoru paaiškina, jog įgyvendint tokius užmojus reikėjo dviejų sąlygų: turėti pinigų ir būti bepročiu. „Aš toks ir buvau“, – kvatoja jis.
Barono skaičiavimu, dvaro išlaikymas kasmet kainuoja apie 40 tūkstančių eurų, tiek surinkti iš mokamų svečių viešnagių nepavyksta, tenka pridėti savų pinigų.
Įsipareigojęs tik pamiltam kaimui
Tiesa, P.Rozenas Gačionyse gyvena nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, o kai pasidaro pernelyg žvarbu, žiemas su žmona leidžia namuose Ispanijoje. Tuo laiku jiedu dar ir nemažai keliauja.
Bet užtat prieš kiekvienus naujus metus Rozenai atvyksta į Gačionis, čia sutinka laiko virsmą.
Baronas juk turtingas, galėtų bet kurioje šalyje gyventi be rūpesčių, kam gi jam vargti Lietuvos kaime?
„Koks skirtumas kur gyveni, dirbti visur reikia“, – atkerta P.Rozenas.
Prieš 6 metus jis pardavė savo verslą, tad sako esąs visiškai laisvas, dabar įsipareigojęs tik pamilto lietuviško kaimo kampeliui.
Jo dvare įsukto verslo kaimo turizmu nepavadinsi, bet veikla panaši: šeimininkai svečius apnakvintina puikiai įrengtuose kambariuose ir tiekia pusryčius, pietus bei vakarienę.
Būtent apie dvaro valgius ir sklinda legendos, jos perduodamos iš lūpų į lūpas, tad svečių kasmet gausėja.
„Štai ryt bus mažos vestuvės, o kitą dieną turėsiu priimti ir pamaitinti 12 svečių, bet gaminsiu 20 porcijų, kad galėtų pakartot“, – aiškina energingasis baronas.
Norinčiųjų dirbti nerado
Per du dešimtmečius P.Rozenas lietuvių kalbos taip ir neišmoko, užtenka tų, kurias jau žino.
„Būna, sėdi pas mane prie vieno stalo olandai, meksikiečiai, prancūzai, kalba nesiriša, lyg ir nejauku, nėra bendrų temų, vienas kito nepažįsta, tada, pasitelkęs gestus, imu krėsti visokius pokštus, kad svečius išjudinčiau: pavaizduoju, kad omletas ant žemės nukrito, kad kepsnių trūksta, taip ir atsiranda bendrumas“, – juokiasi P.Rozenas.
Pažinęs lietuvišką gyvenimo būdą baronas jau gali įvardinti ir mūsų tautos trūkumus.
P.Rozenas pasakoja sumanęs išlikusiuose akmeniniuose dvaro ūkiniuose pastatuose įkurti nedidelę vietinių maisto produktų gamyklėlę. Apskaičiavo pajėgumus, gamybos kaštus ir kad reikės 50 darbuotojų.
Tada ėmė ieškoti žmonių ir... nerado nė vieno, kas norėtų dvaro gamyklėlėje dirbti!
„Mylimiausias jūsų vyrų sportas – nieko nedirbti“, – suirzęs meta jis.
Sakė, siūlęs darbuotojams po 600 eurų ir maitinti kasdien pietumis, bet jauni vyrai geriau rinkosi lėkti uždarbiauti į užsienį.
„Geriausiu atveju ten uždirba 1500 eurų, iš to moka nuomą, už maistą, perka buities daiktus, drabužius, dar išlaidos kelionei ir lieka tikrai mažiau, nei aš siūliau mokėti“, – negebėjimu pasiskaičiuoti stebisi P.Rozenas.
