Skamba neįtikėtinai, tačiau Vilkijos miestelio gimnazijoje ne vienus metus žiemą gyveno jos ūkvedys su šeima, vasarą persikraustydamas į mokymo įstaigos kieme pasistatytą namą.
Tik prieš dvejus metus gyventojai paliko gimnazijos patalpas. Butą mokyklos bendruomenė pavertė biblioteka.
Pernai, nusprendus aptverti gimnazijos teritoriją, gyventojo valdos nuo mokyklos kiemo pagaliau taip pat buvo atskirtos tvoromis.
Gimnazijos vadovas Antanas Švedas džiaugėsi, kad šie mokslo metai – pirmieji, kai po mokyklos teritoriją nebevaikšto pašaliečiai.
Dabar privačiam asmeniui priklauso tik mokyklos kieme esančio sandėlio dalis.
Kauno rajono savivaldybės atstovai pripažino, kad situacija buvo neįprasta, bet iš gyventojų turtas išperkamas tik tada, kai atsiranda rimtas poreikis. Tokių atvejų vis pasitaiko.
Pats anksčiau gimnazijoje gyvenęs ir dabar prie jos įsikūręs Vytautas Bartusevičius sakė viskuo esąs patenkintas.
Keistai vingiuoja tvoros
Vilkijos miestelyje, Čekiškės gatvėje, stovi lyg ir niekuo neypatingas 1963 metais statytas mokyklos pastatas, greta plyti naujas modernus stadionas. Gimnazijos teritorija aptverta.
Tik už gimnazijos pastato kieme galima pastebėti keistai vinguriuojančias tvoras.
Jomis aptvertas ir prie gimnazijos garažų priglaustas nedidelis privatus namas bei į jį vedantis keliukas.
Taip gimnazijos direktorius A.Švedas, padedamas Kauno rajono savivaldybės, pagaliau išsprendė ilgai ramybės nedavusią problemą – atsiskyrė nuo jos teritorijoje įsikūrusio gyventojo.
„Manau, daugelis nepatikėtų, jei tokią istoriją išgirstų, bet ji, nors ir keista, yra tikra“, – sakė gimnazijos vadovas.
Tvarkėsi, kaip jam patiko
A.Švedas pasakojo, kad sovietmečiu pastatytoje mokykloje buvo įrengtas tarnybinis butas. Jame kurį laiką gyveno tuometinis mokyklos direktorius. Vėliau įsikūrė mokykloje ūkvedžiu dirbęs V.Bartusevičius.
„Beveik prieš 30 metų, kai būstus buvo galima privatizuoti, jis taip ir padarė – butą įsigijo. Tuo pat metu privatizavo ir mokyklos kieme stovėjusį ūkinį pastatą. Jame buvo įrengtas tualetas.
Mokykloje tualetai buvo, bet lauke ūkiniame pastate išvietė buvo įrengta dėl visa ko, jei mokykloje kas nors sugestų“, – pasakojo A.Švedas.
Pasak gimnazijos direktoriaus, V.Bartusevičius ilgus metus ramiai gyveno mokykloje buvusiame trijų kambarių bute.
Į namus patekdavo per mokyklos kiemą ir iš lauko tiesiai į butą pro įrengtas duris.
„Kad būtų patogiau, jis prie įėjimo į butą iš lauko pusės įsirengė priebutį, kuris sudarkė mokyklos vaizdą, nes primena špokinyčią“, – pasakojo A.Švedas.
Mokyklos kieme – braškynas
Gimnazijos direktorius prisiminė, kad vietoj įsigyto ūkinio pastato gimnazijos gyventojas pamažu pradėjo statyti namą.
„Viskas vykdavo dažniausiai vasaromis, mokinių ir mokytojų atostogų metu, todėl kai grįždavome į darbą, vis rasdavome naujovių“, – pasakojo A.Švedas.
Pasak jo, V.Bartusevičius mėgo ūkininkauti, todėl greta namo tiesiog mokyklos teritorijoje buvo įsirengęs braškyną, čia pat laikė šunį. Namo automobiliu grįždavo per mokyklos kiemą, kur lakstydavo vaikai.
Vasaromis ūkvedys gyvendavo namuke, žiemomis įsikraustydavo į butą po gimnazijos stogu.
Ūkvedžio butą išpirko
Tokia keista situacija tęsėsi ne vienus metus.
„Gyventojai labai netrukdė, bet juk negerai, kai gimnazijos teritorijoje gyvena, ūkininkauja, vaikšto ir važinėja pašaliniai žmonės.
Taip pat mums pradėjo stigti vietos. Todėl rajono savivaldybė prieš dvejus metus pagaliau iš V.Bartusevičiaus butą, buvusį gimnazijoje, išpirko“, – sakė A.Švedas.
Pedagogai buvusiame bute įsirengė erdvią biblioteką. Iš gyvenamųjų patalpų liko tik nedidelė virtuvės erdvė, kuria poilsio valandėlėmis naudojasi bibliotekininkės.
V.Bartusevičius įsikūrė vietoj ūkinio pastato suręstame name ir ėmė tvarkytis savo kieme, neatskirtame nuo gimnazijos. 2017 metais vyras išėjo į pensiją.
Liko tik sandėlio dalis
Praėjusiais metais prie gimnazijos buvo įrengtas modernus stadionas.
„Iš pradžių planavome, kad aptversime tik jį, bet atsirado proga aptverti ir visą gimnazijos kiemą. Todėl atsitvėrėme nuo gyventojo namo. Taip pat įrengėme tvoras ir aplink keliuką, kuriuo dabar jis patenka į savo kiemą jau iš kitos gatvės, ne per mokyklos kiemą“, – pasakojo A.Švedas.
Direktorius sakė, kad gimnazija turi du garažus, kuriuose laikomi mokykliniai autobusai.
Mokyklą lanko apie 430 vaikų, didesnę dalį jų į gimnaziją reikia atvežti iš apylinkių, todėl reikėtų dar vieno mokyklinio autobusiuko ir jam skirto garažo.
„Jį statytume greta jau esančių. Bet toje vietoje iki šiol stovi sandėlis, kurio dalis priklauso V.Bartusevičiui. Būtų gerai, kad ir šis klausimas būtų išspręstas“, – sakė direktorius.
Pats V.Bartusevičius sakė, kad jis anuomet viską darė laikydamasis įstatymų, kūrėsi legaliai, o dabartine situacija taip pat yra patenkintas.
Žaliakalnyje, Aušros gatvėje, yra A.Kačanausko muzikos mokykla. Jos kieme stovi tarpukariu pastatytas medinis namas. Jame 55 metus gyveno kaunietė Emilija Norkūnienė su suaugusia anūke.
Mediniame name nebuvo nei vandentiekio, nei dušo, nei tualeto. Moterys naudojosi A.Kačanausko muzikos mokyklos rūsyje įrengtu tualetu. Iš mokyklos imdavo ir vandenį. Šildydavosi malkomis kūrendamos krosnį.
Prieš kelerius metus E.Norkūnienė teigė, kad dar sovietmečiu, kai dirbo vienoje ligoninėje skalbėja, valdžia jai leido apsigyventi mediniame name. Jame buvo įsikūrę ir daugiau gyventojų, bet ilgainiui jie išmirė.
Kai namelis ištuštėjo, liko tik dvi gyventojos, į jo vidų ėmė lįsti valkatos ir benamiai, kurie galėjo net gaisrą sukelti. Todėl mokyklos darbuotojai medinio namo langus uždengė grotomis, savo lėšomis suremontavo patalpas.
Kai moterys būdavo mokyklos rūsyje, kur įrengtas tualetas, pedagogai negalėdavo visame pastate įjungti signalizacijos. Tačiau moterų palikti be vandens ir tualeto nesiryždavo. Kaunietės buvo tapusios mokyklos įnamėmis.
Mokyklos direktorius Arūnas Kigas sakė, kad buvo susidariusi keista padėtis, – medinis pastatas ilgai tarsi niekam nepriklausė. Tik 2014 metais jį perėmė savivaldybė.
Valdininkai nustatė, kad abi gyventojos name gyvena nelegaliai, nes jokių buto nuosavybės ar nuomos dokumentų neturėjo.
Dabar muzikos mokyklos vadovas pasakojo, kad prieš dvejus metus moterims savivaldybė skyrė socialinį būstą ir jos išsikraustė.
„Jos sakė, kad yra labai patenkintos, įsikūrė gerame dviejų kambarių bute“, – sakė A.Kigas.
Likusį tuščią pastatą mokykla pritaikė savo reikmėms. Suremontuotose patalpose įkūrė laisvalaikio erdves. Jose mokiniai prieš pamokas ar po jų gali leisti laiką, muzikuoti, ruošti pamokas ar tiesiog žaisti, kad nereikėtų šalti lauke.
Patalpas išperka, kai atsiranda poreikis
Artūras Pupalė
Kauno rajono savivaldybės
Ekonomikos skyriaus vedėjas
„Lietuvai atkūrus nepriklausomybę buvo turto privatizavimo bumas. Tuo metu žmonės galėjo privatizuoti pačius keisčiausius dalykus, ir dėl to pasekmes jaučiame iki šiol.
Vilkijos mokyklai, matyt, tuo metu nereikėjo joje įrengto buto bei ūkinio pastato. Tuometinis ūkvedys bute gyveno, todėl jį drauge su kieme buvusiu statiniu įsigijo.
Dabar, kai gimnazijoje pristigo vietos, nes kilo būtinybė įrengti papildomą klasę arba biblioteką, butas iš jo savininko buvo nupirktas už rinkos kainą.
Gimnazijos kieme dar yra sandėlis, kurio viena dalis priklauso gyventojui, dvi dalys – savivaldybei. Pastatą dengia bendras stogas. Kadangi būtinybės įsigyti dalį sandėlio nėra, šis klausimas kol kas nesvarstomas.
Tai – ne pirmas atvejis, kai savivaldybė išperka turtą iš gyventojų.
Raudondvario dvare kai kurias patalpas žmonės taip pat buvo privatizavę. Kai buvo nuspręsta, kad reikia rūpintis šiuo dvaru, pritaikyti jį visuomenės poreikiams, patalpos taip pat buvo išpirktos.
Prieš kelerius metus Kauno rajono savivaldybė išpirko ir dalį vieno namo Zapyškyje. Pastate buvo paštas, medicinos punktas bei patalpos, priklausiusios verslininkams. Jų verslas bankrutavo, patalpas buvo perėmę antstoliai. Iš jų savivaldybė šį turtą taip pat išpirko. Dabar ten įrenginėjamas bendruomenės centras.“
