„Kad svajonę pavytų mintis ir kad mintys užaugtų darbais“, – šiose Gabijos gimnazijos himno eilutėse užkoduota tai, kuo tikime, ko linkime ir kokių minčių vedami pradedame naujos mokyklos statybas.
„Šis darbas – tai augančios, kuriančios ir gyvos Lietuvos sostinės simbolis.
Ateitį turi tas miestas, kuriame klega, mokosi ir gyvena vaikai. Tą ateitį mes šiandien patikime jums“, – rašoma laiške, įdėtame į nerūdijančiojo plieno kapsulę, kuri trečiadienį buvo iškilmingai įkasta Gabijos gimnazijos priestato pamatuose.
Ateities kartos galės tik įskaityti, kad laišką pasirašė Vilniaus meras Remigijus Šimašius, jo pavaduotoja Edita Tamošiūnaitė ir statybos įmonės „Conresta“ vadovas Lukas Laukaitis.
Bet apie pačias statybas, kodėl šio pastato prireikė, būsimos kartos nieko nesužinos.
Tokie beverčiai laiškai kelia šypseną istorikams. Beje, panašus tuometinio mero Juozo Imbraso pasirašytas laiškas yra įkastas ir po nacionalinio stadiono griaučiais. Gal griaus ir suras?
Teksto neverta skaityti
Trečiadienį įbetonuotame laiške rašoma, kad 1993-iaisiais gimnazijai suteiktas Gabijos vardas įpareigoja žmogiškai šilumai, šviesai, laisvei, kūrybinei minčiai ir mokslinei išminčiai.
Tokie žodžiai praeities tyrinėtojams nedaug ką reikš. Juk tikrai bus išlikę dokumentų, kada gimnazijai suteiktas vardas.
„Šia liepsna degė daugybė mokinių, mokytojų, tų, kurie kasdien žengdavo čia, kad užaugtų, kad keistųsi, kad pažintų save ir dalytųsi šiluma, išmintimi, kad neštų ją į pasaulį.
Didžiuodamiesi tais, kurie baigė šią mokyklą, taip pat ir dabartine moksleivių karta, jų intelektiniu potencialu, žinome, kad išaugusi Vilniaus Gabijos gimnazija išugdys ne vieną Lietuvos ateities kūrėją. Prieš akis – tobulėjimo kelias, sėkmės ir ryžto juo keliaujant!“ – žodžių pliūpsniu baigiamas laiškas.
Drebiant sniegui svečiai trečiadienį statybvietėje užsivožė šalmus, apsimovė šlapias pirštines ir čiupo į rankas statybininkų įrankius, kad iš naujo karučio pakabintų betono, kuriuo užpilta duobė su kapsule.
Beje, dėl laiško išlikimo galima suabejoti, nes niekas nepasirūpino kapsulės sandarumu – ją įdėjo į drėgną betoną, kuris greitai sunaikins popierių.
Paliko klaidingą informaciją
Savivaldybės tarybos nariai trečiadienį narpliojo ir nacionalinio stadiono statybos koncesijos klausimą. Žinoma, niekas neužsiminė apie jo griaučiuose įbetonuotą kapsulę.
O joje – skambūs žodžiai apie siekius šį svarbų objektą pastatyti iki Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo.
Skirtingai nei vėliau, kai kapsules ėmė įkasinėti merai, nacionaliniame stadione ją įbetonavo berniukas. Tai nutiko 2008 metų vasarį.
„Pagaliau atnaujinti nacionalinio stadiono statybos darbai, pradėti prieš 20 metų. Šis statinys – tai ne tik Vilniaus, 2009 metų Europos kultūros sostinės, bet ir visos Lietuvos sporto ir meno šventovė“, – dabar jau juokingai skamba žodžiai ateities kartoms paliktame laiške.
Neužsitikrinus finansavimo pradėtos stadiono statybos greitai užgeso, o dabar aiškėja, kad jį teks nugriauti. Tik ar bus iškasta kapsulė, kurioje yra šis klaidinantis laiškas?
Pasakoja apie Seimo darbą
Ne ką įdomaus sužinos ir ateities kartos, skaitysiančios laišką, paliktą Seimo naujosios posėdžių salės pamatuose.
2006 metų spalį įkastoje kapsulėje yra laiškas, kuriame rašoma: „Gerbiamieji, perskaitysiantys šį, dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje parašytą, laišką, šioje vietoje, Lietuvos sostinėje Vilniuje, prie Neries upės, kur sueina dviejų žymių Lietuvos žemės vyrų vardais pavadintos gatvės – Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Alberto Goštauto – 2006 metų spalio 19 dieną iškilmingai paminėta Seimo posėdžių salės statybos pradžia.“
Nebent ateities istorikams būtų įdomi tiksli posėdžių salės statybos pradžios data. Toliau laiške pabrėžiama Seimo posėdžių salės, kaip įstatymų leidybos institucijos vietos, reikšmė.
„Seimo posėdžių salė yra pagrindinė sušaukiamo Seimo darbo vieta.
Tai – ne tik formalus teisės aktų priėmimo, bet ir stiprus politinis idėjų centras.
Posėdžių metu aptariami ir Lietuvai skelbiami pagrindiniai sprendimai. Šis centras, kaip ir kiekvienoje demokratinėje vakarietiškoje šalyje, reprezentuoja tautos įgaliojimų pirmumą, jos rinktų atstovų įtaką šalies valdymui, liudija istorijos tęstinumą“, – rašoma laiške, kuris, atrodo, skirtas atvykėliams iš kitos planetos, nežinantiems, ką veikia Seimas.
Biure nusprendė nesaugoti
Pašilaičiuose gimnazijos priestatą statysiančios įmonės „Conresta“ vadovams dėl atminimo kapsulės kartą jau teko pasukti galvas. Jiems kuriozinis įvykis nutiko Palangoje.
Pažymint Vasaros koncertų estrados rekonstrukcijos pradžią buvo įkasta kapsulė, tačiau po keleto mėnesių toje vietoje statybininkams teko išrausti gilią duobę būsimos naujos koncertų salės pamatams.
Prie estrados įėjimo buvusio gėlyno vietoje įkastas laiškas ateities kartoms buvo iškrapštytas. Vėliau kapsulę paslapčia įkišti į naujai liejamus pamatus nebebuvo kaip.
Parsivežę kapsulę į Vilnių įmonės „Conresta“ vadovai nusprendė, kad ją saugoti biure netinka. Todėl sumąstė ją demonstruoti Vasaros estrados vestibiulyje už stiklo.
„Tai yra suaugusių žmonių vaikiški žaidimai. Vaikai ką nors pakasa ir tai būna jų slėptuvė“, – paklaustas apie įkasamas kapsules juokavo bendrovės „Palangos statyba“ vadovas Rimantas Jasiukėnas.
Tradicija įkasti kapsules dažniausiai gyvuoja statant valstybinius pastatus.
Pasak R.Jasiukėno, privataus namo statytojas tokių dalykų nedaro.
Įdomesni slapti popieriai
TV laidos „Daiktų istorijos“ vedėjo menotyrininko Sauliaus Pilinkaus nuomone, ateities kartoms paliekamų laiškų turinys turėtų būti informatyvesnis.
„Juk rašyti tokį laišką – tai ir atsakomybė. Galbūt po kelių šimtų metų iš jo spręs apie mus“, – svarstė istorijos žinovas. Jis minėjo, kad daug įdomesni ne oficialūs, o paslapčia per statybas paliekami popieriai.
Tokį pavyko rasti Gedimino prospekte rekonstruojant pastatą, kuriame buvo įrengtas baras. Paaiškėjo, kad rastą laišką rašė vokiečių karo belaisviai.
Kitas vertingas sąrašas aptiktas Šiauliuose 1991 metais ardant paminklą sovietų kariams. Griaunant 1947-aisiais statyto paminklo postamentą, akmenų viršutinėje eilėje surastas įmūrytas butelis, kuriame buvo vokiečių belaisvių, stačiusių paminklą, sąrašas ir du reichsmarkių banknotai.
Radiniai buvo perduoti „Aušros“ muziejui. Belaisvių sąrašo būklė buvo labai bloga: popierius pageltęs, dėmėtas, o rašalas išsiliejęs.
Vis dėlto šį sąrašą pavyko restauruoti Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentų konservavimo ir restauravimo centre.
Vėliau „Aušros“ muziejuje apsilankė buvęs Antrojo pasaulinio karo belaisvis Wilhelmas Adleris, kuris Šiauliuose kartu su kitais kalėjusiais vokiečių belaisviais statė paminklą.
Po rąstais pakišdavo monetą
Vis dėlto S.Pilinkus labai nesupeikė tradicijos į kiekvienus pamatus įkasti atminimo kapsulę ir priminė, kad kai kurie radiniai yra tapę muziejų eksponatais.
Tarkim, Geležinkelių muziejuje Vilniuje yra keli buteliai, kuriuose rasti laiškai apie susisiekimui skirtų objektų statybos pradžią.
Nors S.Pilinkui yra tekę matyti laiškų, rašytų carinės Rusijos laikais, jo nuomone, ši tradicija atkeliavo ne iš Rytų. Seniai gyvuoja ir kita panaši tradicija – po medinio pastato rąstų pirmuoju vainiku padėti monetą. Ji paplitusi visoje Europoje.
„Tai tiesiog paminėjimas, kada tai įvyko. Aišku, tai ir savotiškas laiškas ateities kartoms“, – aiškino laidos „Daiktų istorijos“ vedėjas.
Statybininkai įmūrija degtinės butelius
S.Pilinkus pasakojo, kad Vilniuje yra pasitaikęs atvejis, kai ardant sovietmečio pastatą jo konstrukcijose rastas degtinės butelis, kurio viduje buvo iš mokyklinio sąsiuvinio išplėštas lapelis su nešvankiu žodžiu. Žinoma, tokio neįprasto radinio niekas nesaugojo.
Panašus atvejis buvo nutikęs ir Rusijoje. Čeliabinske gimdymo namus remontavę statybininkai aptiko laišką. Sename degtinės butelyje buvo įdėta popieriaus skiautė su palinkėjimais ateities kartoms.
Ant lapelio buvo nurodyta ir data – 1980-ųjų spalio 16-oji, kai ir buvo statomi gimdymo namai.
Vyras savo ir kolegų meistrų vardu rašė, kad maisto lyg ir turi pakankamai, tik mėsos nematė jau metų metus. Dėl savo sunkaus gyvenimo jis kaltino komunistų lyderį Leonidą Brežnevą.
„Mūsų vadovas L.Brežnevas mėsą siunčia į užsienį – Kambodžos, Korėjos, Indijos, Irano negrams. Žodžiu, gyventi nelengva. Pasaulyje neramu. Karai, karai“, – rašė nežinomas statybininkas.
