Dar visai neseniai, 2017 m., dalyje ministerijos patalpų atlikta renovacija, tačiau, nusprendus keltis į Kauną, naujinimo darbai sustabdyti.
Prieš porą metų panašius pokyčius patyrė latviai – jie į vieną vietą perkėlė per 40 tūkst. kv. metrų išsibarsčiusias institucijas.
„Newsec“ Tyrimų ir analitikos grupės vadovas Baltijos regione Mindaugas Kulbokas lrytas.lt pasakojo, kad latviai iš Rygos centro į kitame miesto rajone, kurio atitikmuo galėtų būti vilnietiškieji Lazdynai, iškilusį pastatą perkėlė visas su mokesčiais susijusias institucijas, tokias kaip muitinė, „Sodra“ ir panašiai.
Dabar dalis patalpų čia nuomojama, nes, vystantis informacinėms technologijoms, sumažėjo darbuotojų. Likusias laisvas patalpas senuosiuose pastatuose Latvijos valdžia aukcione pardavė arba išnuomojo.
Ketveri su uodegėle
„Pats procesas kaip įstaigų perkėlimo idėja Latvijoje atsirado 2007 metais. Tačiau įsimaišė krizė, todėl buvo ne laikas daryti tokius sprendimus – reikėjo ieškoti būdų, kaip šaliai, kuri galėjo bankrutuoti, išsilaikyti. Sumanymas perkraustyti institucijas atgijo tik 2012 metais“, – pasakojo M.Kulbokas.
Jis skaičiuoja, kad tokiam projektui įgyvendinti nuo labai aiškios idėjos iki realizavimo ir reikia panašiai ketverių su trupučiu metų – tiek, kiek ir užtruko latviai.
Pašnekovas prisiminė, kad prieš išsikeliant iš Rygos centro buvo nerimo dėl institucijų pasiekiamumo. Mat mieste mažai tiltų, dažnos automobilių spūstys, o viešasis transportas iki naujosios vietos nevažiavo. Ryga problemą išsprendė iki reikiamos vietos nutiesusi tramvajaus liniją.
Kodėl būtinai Kaunas?
„Newsec“ Tyrimų ir analitikos grupės vadovas Baltijos regione neabejoja, kad laisvos likusios patalpos labai geroje Vilniaus vietoje greitai ras naują šeimininką ir jis jas pritaikys alternatyviai veiklai.
„Šių pastatų erdvės panaudojamos neefektyviai, nes pačios patalpos administracinei veiklai negali būti efektyviau panaudojamos. Valdininkus kalame prie kryžiaus, kad vienam jų tenka 27 kv. metrai ploto, kai versle – 10–12 kv. metrų. Tačiau fiziškai nieko negalima pakeisti, nes ten yra laiptinės, koridoriai – erdvės, kurios veiklai nepanaudojamos. Natūralu, kad reikia išeiti į naują kokybę, o ne spręsti klausimą, kurio negalima išspręsti“, – apie idėją keltis į Kauną kalbėjo M.Kulbokas.
Galų gale, pašnekovo teigimu, koncentravimas sostinėje netgi turi tam tikrų pavojų, ypač vertinant geopolitinius aspektus.
Kitas pavyzdys – Danija, kuri prieš keletą metų pradėjo iš valstybinių įstaigų į regionus perkelti 300 tūkst. tarnautojų. Tai buvo pamatuotas žingsnis, nes regionuose mažėjo žmonių skaičius, o infrastruktūra šalyje jau suformuota.
„Jeigu kalbame apie mūsų projektą, turiu pasakyti, kad kai kas man kelia abejonių. Tiesa, nesu matęs projekto ekonominės naudos pagrindimo, todėl vadovaujuosi viešojoje erdvėje matoma informacija. Tačiau kai sakoma, kad Kaune sumažinsime plotą perpus ir laimėsime, man kyla klausimas, kodėl to paties negalima padaryti Vilniuje“, – svarstė M.Kulbokas.
Tarp tūkstančio ir pusantro
„Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkos tyrimų departamento vadovas Saulius Vagonis kol kas nežino vos pajutusių ministerijos iškraustymo judesius ir pastatais susidomėjusių investuotojų. Specialistas paaiškino, kad dažniausiai su valstybiniu turtu būna taip: ilgai kalbama, bet nieko nedaroma, todėl retas investuotojas viešam aukcionui ruošiasi iš anksto.
Dar neaišku, ar valstybė apskritai nuspręs pastatą parduoti. S.Vagonis atkreipė dėmesį, kad nuoma leidžia gauti pinigų srautą, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Žemės ūkio ministerijos pastatas yra specifinis, vargu ar iš nuomos uždirbami pinigai būtų dideli.
„Rasti nuomininką ar nuomininkų į statinį neįdėjus lėšų – sudėtinga. Ne itin modernios patalpos miesto centre nėra itin patrauklios, parkavimas čia – gana prastas. Nesakyčiau, kad rinka šiuo variantu būtų labai susižavėjusi. O ieškant nuomininko ir išlaikant tokią pačią pastato funkciją, reikia labai nemažų investicijų, kad nuomininkas mokėtų didesnius pinigus“, – kalbėjo „Ober-Haus“ atstovas.
Dabar rinka labai aktyvi – statinius būtų verta parduoti, valstybė galėtų tikėtis maksimalių pardavimo pajamų. Tačiau kas dėsis rinkoje atėjus realiam metui pastatą parduoti, sunku pasakyti.
Bandydamas spėti, kiek būtų pagrįsta tikėtis uždirbti, S.Vagonis kaip iliustraciją pasitelkė neseniai vykusį Muzikos ir teatro akademijos pastato Gedimino pr. aukcioną. Jame už 1,4 tūkst. kv. m patalpas buvo pasiūlyta 1,9 mln. eurų. Tokiu atveju vieno kvadratinio metro kaina siekė 1360 eurų.
„Manau, kad tai reali pastato kaina. Net jei pardavinėtų kitokiu būdu, ne per aukcioną, reali kaina suktųsi tarp tūkstančio ir pusantro tūkstančio eurų už kvadratinį metrą. Tokių pastatų kaina priklauso to, ką investuotojas sumanęs įgyvendinti, kokios statinio plėtros galimybės.
Žemės ūkio ministerijos pastatas galėtų tapti prabangiu daugiabučiu, viešbučiu, iš dalies – prekybos centru ar netgi daugiafunkciu pastatu“, – teigė S.Vagonis.
Pastatas dvynys
Gidė Giedrė Valtaitė, vedanti ekskursijas po Gedimino prospektą, pasakojo, kad senasis ministerijos pastatas, kurio adresas – Gedimino pr. 19, pastatytas 1897 metais. Jo, kaip ir greta stovinčio, Gedimino pr. 21, savininkė kadaise buvo Marija Jelenska. G.Valtaitė spėja, kad statinio dekoro detalės greičiausiai buvo gamintos fabrike, o ne lipintos rankomis.
Pagal architekto Apolinaro Mikulskio projektą iškilę pastatai, G.Valtaitės teigimu, buvo skirti nuomai. „Tais laikais buvo įprasta, kad pastatę pastatą savininkai didžiąją jo dalį nuomodavo. Buvo nuomojamas ir dabartinis ministerijos pastatas“, – neabejoja gidė.
Ji pasakojo, kad tokiuose kambariuose apsistodavo turtingų šeimų nariai, kurie užmiestyje turėdavo dvarą, ūkį. Atėjus žiemai ar kilus norui šiaip prasiblaškyti, jie atvykdavo į miestą.
Įdomu tai, kad namas, kuriame įsikūrusi Žemės ūkio ministerija, turėjo tų laikų retenybę – elektros transformatorinę. Tad nors mieste dingdavo elektra, pastate dar kurį laiką būdavo šviesu.
Naujesnio ministerijos pastato, atgręžto į Operos ir baleto teatrą, projekto autorė – Elena Nijolė Bučiūtė.
