Legendinio Vilniaus „Žalgirio“ stadiono prieigose – viešbutis, vietoj Kauno „Žalgirio“ stadiono ir rūmų – prekybos centras, vietoj uždaro plaukimo baseino Vilniuje – prabangus daugiabutis, vietoj Jojimo bazės – nuosavas namas.
Žiemos sporto bazė Ignalinoje padalyta, nemaža dalis buvusių jos statinių parduoti privatiems asmenims.
Tie asmenys – Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ dabartinis vadovas 67 metų Algis Bronislavas Vasiliauskas ir buvęs Ignalinos rajono savivaldybės tarybos narys valstietis 66 metų Bronislavas Cicėnas.
Padalyta ir tiems patiems privatiems asmenims be aukciono parduota valstybinė žemė. Neva nuostolingą Jojimo bazę ant ežero kranto ir valstybinę žemę, ant kurios ji stovėjo, Buivydiškių kaime Vilniaus rajone įsigijo tas pats A.B.Vasiliauskas. Sporto veiklai plėtoti ta žemė ir pastatai buvo netinkami, bet asmeniniam būstui – kaip tik.
Valstybė audito neatliko
Neaiškiais keliais ir nežinia už kiek, suraizgius tokias schemas, kurių beveik neįmanoma išnarplioti, Lietuvos sporto draugija „Žalgiris“ atsikratė daugybės jai priklausiusių sporto bazių, o valstybei tai nerūpi ir niekada nerūpėjo.
Nepaisant to, kad tuos sportui tarnauti turinčius ir neva nuostolingus statinius ta pati valstybė, tiksliau – jos savivaldybės, vėliau įsigijo iš „Žalgirio“ draugijos. O draugija juos iš valstybės gavo už dyką, nors pati jų nestatė.
Kiek tiksliai „Žalgirio“ draugijai priklausiusių sporto bazių parduota, kiek milijonų už jas gauta, kur tie milijonai nukeliavo, niekas negali atsakyti ir niekas nesidomėjo.
Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba teigia, kad nėra gavusi kreipimosi dėl šios draugijos veiklos, tad ikiteisminiai tyrimai nėra atliekami.
Asociacija turi savo nuostatus ir kasmet neva atlieka vidinį auditą, tačiau valstybinis jos auditas niekada nebuvo atliktas, nes Valstybės kontrolė visuomeninių organizacijų netikrina.
Tiesa, kaip tvirtina A.B.Vasiliauskas, išorinis auditas draugijoje vis dėlto buvo atliktas: 2006 m. tai darė „Audlita“.
„Pažeidimų lyg ir nenustatė“, – tiksliai atsakyti negalėjo A.B.Vasiliauskas.
Draugijai – didelės lėšos
„Lietuvos ryto“ žiniomis, stori segtuvai apie draugijos „Žalgiris“ vadovų – buvusio generalinio sekretoriaus, o dabar prezidento A.B.Vasiliausko ir buvusio prezidento, o dabar generalinio sekretoriaus 70 metų Vyto Nėniaus – veiklą patekdavo į kone kiekvienos Vyriausybės vadovo rankas, bet nė vienas neieškojo teisinių būdų stabdyti šiuos veikėjus.
Jokios tarnybos nesiaiškino ir „Žalgirio“ draugijos atstovų asmeninio turto kilmės. O tas turtas – milijoninis.
Buvęs draugijos prezidentas V.Nėnius 2015 m. žurnalo „IQ TOP“ skelbtame turtingiausių šalies žmonių sąraše su 10 mln. eurų turtu užėmė 157-ąją vietą.
Iš ko buvęs ledo ritulininkas ir sporto funkcionierius susikrovė tokį turtą?
„Lietuvos ryto“ šaltinių duomenimis, prie „Žalgirio“ draugijos finansinių ataskaitų, ypač už parduotą turtą, matyt, būtų sunku prisikabinti, nors teigiama, kad ir jos nėra visiškai tvarkingos – daugelio dokumentų tiesiog neįmanoma rasti.
Tačiau net keli šaltiniai patvirtino, kad draugijai grąžinti pastatai buvo pardavinėjami pusvelčiui, o didelės grynųjų pinigų sumos, vadinamieji „otkatai“, buvo perdavinėjamos iš rankų į rankas.
Vis dėlto lieka neaišku, kur iškeliavo pinigai už parduotą nekilnojamąjį turtą, jei „Žalgiris“ nuolat prašo Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo lėšų?
Pavyzdžiui, 2018 m. draugijai „Žalgiris“ iš fondo skirta 20 tūkst. eurų šildymo sistemos ir šilumos punkto renovacijai. 76 tūkst. – Kūno kultūros ir sporto plėtotei. 10 tūkst. – sporto inventoriui ir įrangai įsigyti.
„Žalgirio“ draugijos prezidentas A.B.Vasiliauskas dar šiemet buvo šio pinigus skirstančio fondo tarybos narys.
Nuo ateinančių metų pinigai sportui bus skirstomi kitaip, bet A.B.Vasiliauskas pretenduoja būti ir naujo darinio narys.
„Lietuvos ryto“ paklaustas, kiek už parduotus statinius „Žalgirio“ draugija gavo ir kur tie pinigai nukeliavo, A.B.Vasiliauskas kalbėjo taip: „Pinigais ką turėjome, tą ir turime, – nieko. Tačiau nesame beturčiai – draugija turi apie tris milijonus eurų turto.“
Plyšiai užkaišioti talentingai, nes draugija atnaujino ar perstatė kelis senus jai priklausančius pastatus, tad investicijas lengva pateisinti.
Pardavė apie pusę bazių
Draugija „Žalgiris“ nuo 1944 m. veikė kaip profsąjungų ir valstybės išlaikoma organizacija.
Už profsąjungų pinigus ji statė stadionus, aikštynus, sporto sales, administracinius pastatus, jachtklubus ir kitus sportui pritaikytus statinius.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę dėl „Žalgirio“ draugijos nekilnojamojo turto buvo kilusios nemažos aistros ir priimti du skirtingi Vyriausybės sprendimai.
Pirmoji Gedimino Vagnoriaus Vyriausybė rėmėsi tuo, kad draugija „Žalgiris“ tą turtą įsigijo ne savo, o profsąjungų arba valstybinėmis lėšomis.
Tad „Žalgiriui“ priklausę pastatai buvo perduoti Kūno kultūros ir sporto departamentui (KKSD) ir savivaldybėms.
Kitaip tariant, visų sportininkų reikmėms, nesvarbu, kokiai draugijai ar klubui jie priklauso.
Tikėtasi, kad tokia priklausomybė padės geriau šį turtą prižiūrėti ir apsaugoti nuo įsibėgėjančios privatizacijos grėsmės.
„Žalgirio“ vadovai su tokiu Vyriausybės sprendimu nesutiko ir sukėlė didžiulį triukšmą, reikalaudami net tuomečio prezidento Algirdo Brazausko užtarimo.
Šis netruko pareikšti, kad turtas turi likti „Žalgiriui“, nors jau tada iš sovietmečiu dosniai penėtos draugijos buvo likusi tik šmėkla – nei sporto mokyklų, nei pajėgių sporto klubų, nei rimtų sportininkų, nei lėšų toms pačioms bazėms prižiūrėti.
„Žalgirio“ vadovai tikslą pasiekė: tuomečio draugijos vadovo V.Nėniaus partijos kolegos Adolfo Šleževičiaus vadovaujama Vyriausybė panaikino pirmtakės sprendimą ir grąžino bazes „Žalgirio“ draugijai.
1993 m. liepos 23 dienos Vyriausybės nutarimu nuosavybės teise Lietuvos sporto draugijai „Žalgiris“ grąžinti administraciniai pastatai, sporto bazės ir kitas turtas.
Iš viso – 49 statiniai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir mažesniuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose.
Tiesa, A.B.Vasiliauskas tvirtino, kad draugija perėmė tik 25 statinius: „Neturėjome lėšų suvaldyti tokią masę. Ir tai, ką turėjome, sunkiai suvaldėme.“
Pavertė asmeniniu turtu
Tarp „Žalgirio“ draugijos žinion grįžusių pastatų – administracinis pastatas ir reabilitacijos centras Šeimyniškių gatvėje, centrinis „Žalgirio“ stadionas, uždaras plaukimo baseinas Rinktinės gatvėje Vilniuje, „Žalgirio“ stadionas ir rūmai K.Baršausko gatvėje Kaune, „Žalgirio“ stadionas Sportininkų gatvėje Klaipėdoje, Žiemos sporto bazė Sporto gatvėje Ignalinoje.
Atgavę pastatus „Žalgirio“ vadovai – tuometis prezidentas V.Nėnius ir viceprezidentas A.B.Vasiliauskas – puolė juos pardavinėti.
Į klausimą, kodėl išpardavinėja turtą, draugijos atstovai buvo paruošę ir šablonišką atsakymą: „Bazės nuostolingos ir jas brangu išlaikyti.“
Tačiau tos „nuostolingos“ bazės buvo pardavinėjamos ne tik verslininkams, įsigeidusiems draugijai priklausiusių statinių išskirtinėse didmiesčių ir mažesnių miestų vietose.
Jau 1995 m. spalį tuometis „Žalgirio“ draugijos viceprezidentas A.B.Vasiliauskas įsigijo buvusios ir neaiškiomis aplinkybėmis sudegusios Jojimo bazės griaučius Buivydiškių kaime Vilniaus rajone.
Nepraėjo nė metai, ir sporto veikėjas iš valstybės įsigijo 15 arų sklypą ant ežero kranto. Netrukus tą sklypą padidino iki 25 arų.
Tame sklype A.B.Vasiliauskas suskubo statytis namą, kurio statybos nuo buvusios bazės pamatų įsigijimo truko vos pustrečių metų.
„Žalgirio“ draugijos dabartinis prezidentas iki šiol gyvena šiame name, tvora atitvėręs ir dalį priėjimo prie Buivydiškių tvenkinio.
Apsukrus „visuomenininkas“ numatė, kad ateityje tas sklypas ir namas bus aukso vertės. Nekilnojamojo turto agentūros „Vilniaus turtas“ brokerio Sauliaus Berckaičio vertinimu, dabar šis namas su sklypu kainuotų iki 250 tūkst. eurų, jei yra įrengtas.
Ne visai įrengtas namas kainuotų nuo 190 tūkst. eurų.
O tada tai buvo tik niekam nereikalinga ir nevertinga Jojimo bazė, kurios „Žalgirio“ draugija neketino nei renovuoti, nei naudoti pagal paskirtį.
Kreipėsi į Vyriausybę
„Žalgirio“ draugijos žinion perėjo sporto kompleksai ir stadionai ne tik didmiesčiuose, bet ir mažesniuose miestuose.
Nors draugijos vadovai iš tų statinių stengėsi išpešti kuo daugiau naudos pardavinėdami juos privatiems asmenims ar įmonėms, kai kuriais sporto kompleksais itin domėjosi vietos savivaldybės.
„Lietuvos rytas“ gavo 1997 m. sausio 31 dieną rašytą Pasvalio rajono savivaldybės tarybos kreipimąsi į Vyriausybę dėl Pasvalio miesto stadiono.
Kreipimesi prašoma sugrąžinti Pasvalio miesto stadioną savivaldybei, nes ji jau nemenkai investavo į jo remontą ir nėra garantijų, kad ateityje „Žalgirio“ draugija neuždraus tuo stadionu naudotis.
Bet Vyriausybė, kuriai tada vadovavo G.Vagnorius, tokį Pasvalio rajono savivaldybės prašymą atmetė.
Stadioną teko nusipirkti
Savivaldybei neliko nieko kita, kaip stadioną iš „Žalgirio“ draugijos įsigyti. Tad 1998 m. gruodžio 21 d. Pasvalio savivaldybės atstovas ir draugijai atstovavęs A.B.Vasiliauskas pasirašė stadiono pirkimo ir pardavimo sutartį.
Pagal ją Pasvalio savivaldybė stadioną iš „Žalgirio“ draugijos įsigijo už 50 tūkst. litų (14,5 tūkst. eurų).
Kiek pamena ir dabartinis, ir tuometis Pasvalio meras Gintautas Gegužinskas, draugija prašė didesnės sumos, bet pavyko nusiderėti.
Vis dėlto po dvejų metų – 2000-ųjų gegužę – tuomet jau kito mero Alberto Juozapo Petronio vadovaujama Pasvalio rajono savivaldybė „Žalgirio“ draugijai įteikė dar vieną dovaną – perleido „Žalgirio“ draugijos respublikinei tarybai 23,72 kvadratinio metro ploto patalpas Biržų gatvėje.
Pasvalio stadionas dabar yra miesto sporto mokyklos padalinys, o savivaldybė nuolat rūpinasi jo priežiūra.
Ten yra sutvarkyta futbolo aikštė, dirbtinės dangos futbolo aikštė, krepšinio aikštė, teniso aikštės ir nuolat vyksta gyvenimas.
„Mums tas stadionas buvo labai reikalingas, nes mieste jis vienintelis. Mūsų strategija buvo jaunimo užimtumas per sportą“, – sakė G.Gegužinskas.
„Lietuvos ryto“ žiniomis, pastatų iš „Žalgirio“ draugijos yra įsigijusi ir Klaipėdos miesto savivaldybė.
Europa išjuokė ryžių lauką
Vilniaus „Žalgirio“ stadiono legenda 2004 metų spalį baigėsi skandalu, kai Lietuvos rinktinė šioje buvusioje futbolo šventovėje per 2006 m. pasaulio čempionato atrankos rungtynes ten priėmė Ispaniją.
Garbingas lietuvių pasirodymas žaidžiant futbolą (0:0) buvo užgožtas pašiurpusios Europos komentarų apie rungtynes arimuose.
Ispanų futbolo žvaigždėms pasiūlyta treniruotis Vilniaus „Žalgirio“ bazės aikštyne, kuris net vidurvasarį labiau priminė pelkę nei treniruočių aikštę.
Svečiai atsisakė treniruočių ryžių lauke.
Ispanijos spaudoje pasipylė pašaipos iš Lietuvos, iliustruotos klaikiomis mūsų šalies stadionų ir jų tribūnų nuotraukomis.
Tuometis premjeras A.Brazauskas sušaukė skubų pasitarimą, kaip kuo greičiau atnaujinti Vilniaus „Žalgirio“ stadioną, kad Europa daugiau nesityčiotų iš mūsų šalies.
Kol tuometis KKSD, o drauge ir Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ vadovas V.Nėnius mikčiojo, bandydamas teisintis, pasitarime irgi dalyvavęs skandalingasis verslininkas Vladimiras Romanovas jį pertraukė: „Apie ką jūs kalbate? Tas stadionas dabar jau priklauso man!“
Statinio skubėjo atsikratyti
V.Romanovo vadovaujama Ūkio banko investicinė grupė dar 2004 m. įsigijo Vilniaus „Žalgirio“ stadioną ir Koncertų ir sporto rūmus. Kaip tuomet gyrėsi V.Romanovas, tai jam kainavo 5 mln. litų (apie 1,5 mln. eurų).
Po metų pristatytas įspūdingas projektas, kurį rengė žinomas lietuvių kilmės italų architektas Massimiliano Fuksas.
Tuomet Vilniaus savivaldybėje prie vieno stalo sėdo ši architektūros žvaigždė, tuometis sostinės meras Artūras Zuokas, bendrovės „Hanner“ valdybos pirmininkas Arvydas Avulis ir V.Romanovas.
Jie ieškojo būdų, kaip prie ambicingo projekto galėtų prisidėti Vyriausybė.
Svarstyta stadioną pertvarkyti taip, kad jis būtų tinkamas ne tik sporto, bet ir kultūros renginiams.
Skaičiuota, kad vien jam įrengti reikėtų per 100 mln. litų. Tačiau projektas nepajudėjo iš vietos.
Kai 2013 m. bankrutavo V.Romanovui priklausęs Ūkio bankas, jo turtą, taip pat ir „Žalgirio“ stadioną bei kitus jo teritorijoje esančius statinius, perėmė Šiaulių bankas.
Beveik 8 hektarų ploto teritoriją tarp Olimpiečių, Rinktinės ir Šeimyniškių gatvių iš Šiaulių banko įsigijo bendrovė „Hanner“.
Ši bendrovė turėjo ambicijų sklype statyti biurų ir gyvenamųjų namų kompleksą, tačiau suveikė viešasis interesas ir Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) pareikalavo nutraukti dar 1999 m. sudarytą valstybinės žemės nuomos sutartį, mat joje buvo numatyta, kad šis sklypas nuomojamas tik stadionui.
Pagal taikos sutartį tarp NŽT, prokurorų ir „Hanner“ už dalies buvusio „Žalgirio“ stadiono teritorijos, kurioje jau pastatyti statiniai, naudojimą A.Avulio vadovaujama bendrovė valstybei sumokėjo 1 mln. eurų.
„Žalgirio“ stadiono teritorijoje jau veikia 20 mln. eurų vertės „Marriott“ viešbutis. Šalia jo – dar du daugiaaukščiai, o buvusio stadiono vietoje irgi važinėja statybinė technika.
Ir visos šios permainos tik dėl to, kad „Žalgirio“ draugijos vadai sugebėjo pelningai parduoti stadioną ir jo prieigas. Sukurti efektyviai veikiančios sporto bazės jie net nesistengė. Taip buvo pasielgta ir su kitais objektais.
„Lietuvos ryto" tyrimo tęsinį skaitykite rytoj.
