Karčemos vietoje iškilo viešbutis
Iš Klaipėdos į Palangą senuoju plentu per Nemirsetą prieš dešimtmetį važiuodavę žmonės dar matydavo apgriuvusį trijų korpusų mūrinį pastatą, kuriame tarpukariu veikė kurhauzu vadinamas prašmatnus viešbutis. Šioje vietoje jis atsirado beveik tuo pat metu kaip ir garsusis kurhauzas Palangos centre.
Anksčiau Rytprūsiams priklausiusi Nemirsetos (Nemerzatės) gyvenvietė garsėjo kaip pati šiauriausia Vokietijos imperijos vieta. Ties ja Lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdovo Vytauto ir Kryžiuočių Ordino Melno taikos sutartimi nubrėžta dviejų valstybių siena nepasikeitė iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
Istoriniai šaltiniai liudija, jog XV amžiaus viduryje čia veikė karčema, o XIX amžiaus antrojoje pusėje pastatytas viešbutis. Nemirsetoje mėgdvo ūžauti aktyvaus poilsio mėgėjai, įvairaus plauko naktibaldos. Didžiojoje salėje vakarais grodavo styginių kapela, apgulę stalus vasarotojai kilnojo vyno, šampano ir benediktino taures, ant parketo kojas miklindavo fokstroto virtuozai. Savo paslaugas čia siūlydavo ir laisvo elgesio merginos.
Atvykęs į Nemirsetos kurhauzą svečiai galėjo apsistoti įvairaus dydžio kambariuose, čia buvo biliardinė, salė iš kiemo pusės. Poilsio kompleksą juose mūrinė tvora, sode dengta kolonada tęsėsi iki pat vartų prie gatvės. Šalia pastatų per kelią nutiestas pėsčiųjų takas driekėsi jūros link.
Kurhauze įsikūrė okupantai
Nemirsetoje viešbutis su restoranu veikė iki 1939 metų. Paskui jo šeimininkas Johnas Karnowskis susikrovė savo mantą ir su šeima išvyko į Vokietiją. Po Antrojo pasaulinio karo čia įsikūrė sovietinė kariuomenė. Okupantai Nemirsetos laukuose prie pat jūros įsirengė tankų poligoną, o kurhauze - mokymo centrą.
Buvusio kurhauze kieme kariškiai nugriovė dalį senųjų pastatų, pristatė naujų, palei plentą nutįsę viešbučio korpusai su dvišlaičiais stogais išliko. Istorinio komplekso ribos sunyko, tačiau jo erdves ir visą struktūrą dar buvo galima atsekti, jos nurodytos ir sovietmečio kartografijos medžiagoje.
Sovietų garnizonui pasitraukus iš Nemirsetos, kurhauzo pastatas buvo apleistas, o vėliau - privatizuotas. Naujiesiems šeimininkams atiteko visi išlikę statiniai ir septynių hektarų ploto žemės sklypas pajūryje.
Tik 2009 metais susiprotėta Nemirsetos kurhauzą įrašyti į Kultūros vertybių registrą kaip valstybės dėmesio ir apsaugos vertą Lietuvos pajūrio istorijos, architektūros ir kultūros kompleksą.
Klaipėdos krašto užeigų, viešbučių ir rekonstrukcijų raidą ir jos tendencijas XIX-XX amžiais atspindinčiam Nemirsetos kurhauzui buvo suteiktas vietinio reikšmingumo statusas.
Seni mūrai siūbavo kaip karklai
Kurhauzas tuo tarpu ir toliau trupėjo, sparčiai nyko vertingiausios detalės – vandalai išdaužė langus, durų apvadus, karnizus, nuniokojo aplinką. Galiausiai pastatai buvo apdengti juodomis plėvėmis, aptverti saugos juosta. Dėl pažeistų konstrukcijų žmonėms uždrausta vaikščioti po teritoriją.
Kas nutiko, kad šimtametis Nemirsetos kurhauzas per kelis dešimtmečius pavirto apgailėtina nuolaužų krūva ? Ir ką darė Klaipėdos regiono paveldosaugininkai, matę, kaip neprižiūrimas istorinis kompleksas vis labiau nyksta ? Kodėl gyventojų akivaizdoje buvo griaunami išlikę korpusai?
„Reikėjo kažko griebtis - ekspertai nustatė, kad apleisti pastatai yra avarinės būklės, kelia grėsmę žmonėms. Dėl to susirūpino kelininkai. Korpusai nuardyti iki pirmojo aukšto, kad neįvyktų nelaimė, nes pastatai virto į važiuojamają kelio dalį “, - aiškino KPD Klaipėdos skyriaus vadovė Audronė Puzonienė.
Pasak A.Puzonienės, kurhauzo šeimininkų pasamdyti griovėjai iškart negalėjo kibti į darbą: „Kultūros vertybėms priskirtų pastatų avarinės būklės likvidavimo procedūros yra griežtai reglamentuojamos, norintiems gauti leidimą griovimo darbams, reikia įvykdyti tam tikrus reikalavimus“.
KPD specialistai leido likviduoti Nemirsetos kurhauzo avarinę būklę, o tiksliau, griauti statinius po to, kai specialistai išmatavo korpusus, užfiksavo jų tūrius, sienas, konstrukcijas, kitokius reikšmingesnius fragmentus, pagal kuriuos kada nors būtų galima atkurti šioje vietoje buvusį poilsio kompleksą.
Negali įvardyti net pažeidėjų
Nors statiniai, anot paveldosaugininkai, kėlė pavojų gyventojų ir kelio eismo dalyvių saugumui, A.Puzonienė nepanoro atskleisti jų šeimininkų: „Mes negalime viešinti net į Kultūros vertybių registrą įtrauktų pastatų valdytojų tapatybės - tai daryti draudžia Duomenų teisinės apsaugos įstatymas“.
Kodėl kurhauzas per kiaurus stogus plovė lietus, kodėl jis nebuvo apsaugotas – neaišku. KPD specialistams, pasirodo, negalima teikti jokios dalykiškos informacijos. Ar istorinių pastatų šeimininkai sulaukė pastabų dėl netinkamos kultūros paveldo priežiūros, o gal net ir tyčinio jų ir vertingųjų savybių naikinimo savanaudiškais tikslais, galima tik spėlioti.
Paveldosaugos institucijos tampa į valstybės paslapčių rangą pakylėtų kultūros vertybių duomenų sergėtojomis - uždrausta viešinti net piktybiškai jų neprižiūrinčių, už nustatytus pažeidimus įstatymų tvarka nubaustų fizinių ir juridinių asmenų tapatybę bei kitokią visuomenei svarbią informaciją.
Užmojis - kilnoti istorinį paveldą
Nemirsetos kurhauzo statinius išties nelengva pritaikyti naujoms reikmėms, nes jie šliejasi prie pat plento. Klaipėdietis paminklosaugininkas Laisvūnas Kavaliauskas prisiminė, jog šeimininkai kažkada prašę KPD departamento leidimo buvusio viešbučio korpusus patraukti toliau nuo kelio.
„Neįsivaizduoju, kaip galima perkelti arba patraukti į kitą vietą mūrus? Tikriausiai istorinius statinius norėta nugriauti, o paskui atstatyti ten, kur būtų patogiau įkurdinti viešbutį arba kitokį visuomeninės paskirties objektą. Tokia idėja KPD specialistų pritarimo nesulaukė,“, - pasakojo L.Kavaliauskas.
Užmojus stumdyti į Kultūros vertybių registrą įtrauktą nekilnojamąjį turtą kaip patogiau jo savininkams skeptiškai vertina buvęs Palangos bei Šilutės rajono vyriausiasis architektas Edmundas Benetis: „Detaliajame plane aiškiai fiksuota Nemirsetos kurhauzo statinių vieta. Šv. Onos bažnyčia Vilniuje irgi stovi prie pat gatvės, bet niekam nešauna į galvą mintis šio gotikos šedervo perkelti kitur“.
Architektas neatmeta tikimybės, jog begėdiškai nuniokoti Nemirsetos kurhauzo pastatai gal kada nors bus prikelti naujam gyvenimui: "Taip nutiko Klaipėdoje tvarkant apleistą istorinį paveldą Herkaus Manto gatvėje - nugriautame, o paskui autentiškai atstatytame pastate įkurtas "Lujos" restoranas".
Negriautų, jeigu gatvė siaurėtų
Palangos savivaldybės administracijos atstovai patvirtino, jog Nemirsetos kurhauzą pastaruosius penkerius metus nuosavybės teise valdo uždaroji akcinė bendrovė "Vitalda".
Prieš dvejus Palangos nekilnojamojo kultūros paveldo taryba pareikalavo, kad savininkai apmatuotų pastatus. Patikslinus jų vertingąsias savybes, pareikalauta kurhauzą atstatyti kuo autentiškiau. Akcentuota, jog labai svarbu, kad istorinių pastatų paskirtis išliktų visuomeninė.
"Vitaldos" vadovė Daiva Makutėnaitė tvirtina, jog Nemirsetos kurhauzo savininkai įvykdę tai, ko iš jų buvo reikalaujama - nugriovę visus fasadus iki pirmojo aukšto, pašalino avarinę jų būklę: "Ketiname atkurti pastatą, jeigu paminklosaugininkai leistų jį pastumėti kelis metrus nuo gatvės".
D.Makutėnaitės mintį išvertus į žmonėms suprantamą kalbą, išeitų, kad "Vitalda" prašo leidimo istorinį kurhauzą nušluoti iki pat pamatų. Tik tada, kai jo neliktų nė kvapo, savininkai galbūt ir svarstytų galimybę atstatyti tai, kas nugriovė. Neaišku, ar tai būtų autentiška rekonstrukcija, ar muliažas.
"Atkurti kurhauzo pastatą galėtume ir tuo atveju, jeigu nuo jo būtų atitraukta gatvė. Kitaip su važiuojamąja kelio juosta besiribojantis objektas negalėtų funkcionuoti", - aiškino D.Makutėnaitė.
Kitas etapas - keisti detalųjį planą ?
Nemirsetos kurhauzo likimas jaudina ir Pajūrio regioninio parko (PRP) direkcijos vadovą Darių Nicių: „Kelio Klaipėda-Palanga paplentės su statiniais neįtrauktos į parko ribas, šiuo atveju mes negalėjome įtakoti jokių kultūros paveldo apsaugos veiksmų. Galiu tik apgailestauti, kad neišsaugotas įdomus, praeitį menančių pastatų kompleksas ties buvusia Lietuvos ir Vokietijos siena“.
PRP darbuotojų žiniomis, nenaudojami Nemirsetos kurhauzo statiniai buvo perduoti Turto fondui ir privatizuoti. Bent jau anksčiau juos valdė ne vienas žmogus, o bendrasavininkių grupė. Įsigiję ir žemės sklypą jie čia ketino kurti gyvenamųjų kotedžą kvartalą, dėl to tarėsi ir su aplinkosaugininkais.
„Prieš dešimtmetį į direkciją užsukęs architektas rodė mums brėžinius, pėsčiųjų tilto per plentą vizualizacijas. Gal šios idėjos nepamirštos, kada nors bus realizuotos ?“, - svarstė D.Nicius.
Jeigu kurhauzo statinių savininkai siekė atsikratyti jiems nereikalingo kultūros paveldo, galima sakyti, kad toks planas beveik įgyvendintas – Nemirsetoje prie plento dabar dunkso tik melsva plėve uždengtos nuardytų fasadų liekanos. Ir toliau nieko nedarant, nebeliks ir jų.
Nemirsetos detaliajame plane suformuoti sklypai naujoms statyboms, numatyti vietovės tvarkymo, žemės, miškų, vandens išteklių naudojimo, inžinerinės infrastruktūros, susisiekimo komunikacijų, visuomeninių teritorijų plėtros reglamentai.
E.Benetis liūdnai žvelgia į šios vietovės kultūros paveldo ateitį: "Palangoje sudegintą kurhauzą pavyko atgaivinti, o Nemirstetos viešbutis nugriautas. Kai jis bus sulygintas su žeme, naujų kotedžų statytojai ir lobistai mindys Palangos savivaldybės slenksčius - prašys koreguoti detalųjį planą".
