Visai šalia kelio Kaunas–Prienai–Alytus, Išlaužo kaimynystėje, įsikūręs Linksmakalnis atvažiuojančius pasitinka senomis spygliuotomis tvoromis ir drožėjų sukurtu mediniu ženklu su kaimo pavadinimu.
Prie pat įvažiavimo į kaimą – buvęs sargybos pastatas – vartai į slaptą sovietų kariškių miestelį. Dabar jis apleistas, žvelgia išdaužytais langais, alsuoja išplėšytu vidumi ir krūvomis šiukšlių.
Nesunku numanyti, jog prie šių vartų ginkluoti sovietų sargybiniai stebėdavo, kad joks prašalaitis nepatektų į teritoriją, kuri buvo itin griežtai saugoma. Patekti į šią vietą buvo galima tik gavus leidimą.
Net ir praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams po sovietų išsikraustymo iš Linksmakalnio kariškių palikimas dar rėžia akį, čia netrūksta pastatų vaiduoklių, tačiau darbštūs vietos gyventojai ir potencialą plėstis įžvelgiantys verslininkai pamažu kuria naują kaimo veidą.
Juosė spygliuota viela
Jiesios ir Šventupės santakoje, apsuptoje tvenkinių, įsikūręs Linksmakalnis buvo uždara ir slapta teritorija pusę šimtmečio.
Turbūt todėl paslaptingumo paviliotas dažnas smalsuolis traukia į šį kaimą vos išgirdęs jo istoriją.
Nuo 1944 metų Linksmakalnyje įsikūrę sovietų kariškiai įrengė KGB radiotechnikos, užsienio žvalgybos ir diplomatinio ryšio su Vakarų Europa dalinį – radijo žvalgybos centrą.
Iš vietovės buvo iškeldinti visi gyventojai, o teritorija apjuosta spygliuota viela, kurios fragmentų dar ir dabar galima pamatyti įvažiuojant į kaimą.
Linksmakalnyje įsikūrusiame kariniame dalinyje dirbo keli tūkstančiai sovietų kariškių bei vertėjų. Iš čia buvo galima klausytis visoje Europoje į eterį išeinančių radijo pranešimų. Bazėje dirbusiems tarnautojams su šeimomis niekur kitur nebuvo leidžiama dirbti ar gyventi.
Kasmet mini sovietų išėjimą
Paskutiniai sovietų kariai iš šio pakaunės kaimo pasitraukė 1993 metų birželį. Nuo tada ta proga kiekvienų metų birželio 16-ąją linksmakalniškiai rengia vietos šventę. Ji dar vadinama Vasaros švente.
„Programa šiųmetei Linksmakalnio šventei taip pat rengiama. Žmonės džiaugiasi galimybe patys kurti ir puoselėti savo kaimą“, – kalbėjo Linksmakalnio seniūnas Vaclovas Žvirblis.
Jis ir pats čia atsikėlė 1996 metais. Tuomet dirbęs muzikos mokytoju, laikui bėgant V.Žvirblis perėmė rūpinimąsi Linksmakalniu ir tapo seniūnu.
Seniūno teigimu, po sovietų išėjimo Linksmakalnyje liko gyventi vos kelios dešimtys žmonių – tie buvę sovietinės armijos karininkai, kurie buvo vedę lietuves, susilaukę vaikų ir nutarę gyventi laisvoje Lietuvoje.
„Šiuo metu tų buvusių karininkų jau neliko. Visi atgulė amžinojo poilsio. Bet dar yra kelios jų našlės, vaikai, kurie prisimena tuos laikus.
Tie, kurie tarnavo, kalbėdavo nedaug, nes buvo davę priesaką. O čia įsikūręs dalinys buvo labai slaptas, vienas slapčiausių buvusioje Sovietų Sąjungoje“, – kalbėjo V.Žvirblis.
Žvalgybos bazė – apleista
Sargybos pastatas – ne vienintelis paslapčių gaubiamus laikus menantis statinys Linksmakalnyje.
Karinis miestelis turėjo viską, ko reikia uždaram gyvenimui: ligoninę, kultūros namus, biblioteką, pirtį, vaikų darželį, mokyklą, parduotuvę. Čia buvo kareivinės, skalbykla, o svarbiausia, žvalgybininkų pastatai.
Daugelio šių statinių jau neliko. Jų vietoje iškilo nauji. Tačiau perėjus ar pervažiavus sena liepų ir tuopų alėja galima išvysti sovietinių laikų radiotechnikos žvalgybos pastatą, tiesa, labai apleistą. Ant jo stogo ilgus metus buvo iškelta didžiulė lėkštė – radijo signalus gaudžiusi antena.
Metalinės lėkštės atvykusiems pamatyti jau neįmanoma. Apleisti, tvora aptverti pastatai stovi nenaudojami, o ant sovietinėmis žvaigždėmis pažymėtų vartų kabo spyna.
Apleistas stūkso ir statinys, kuriame kadaise buvo pirtis ir skalbykla. Prie jo įprato rinktis vietos benamiai.
„Tokie pastatai vaiduokliai gadina kaimo vaizdą. Ar galime ką nors pakeisti? Visi statiniai yra privatizuoti, turi šeimininkus.
Tačiau buvo krizė, įvairios kitos priežastys – vieni nusipirko ir bankrutavo, kiti pastatus įsigijo, į juos neinvestuoja, bet ir neparduoda. Lieka viltis, kad ne už kalnų metas, kai griuvenos bus sutvarkytos“, – kalbėjo seniūnas.
Gyvena karininkų namuose
Žvalgantis po Linksmakalnį neįmanoma nepastebėti to, kad šiame kaime, kitaip nei didžiojoje dalyje kitų, beveik nėra nuosavų namų.
Prieš daugiau nei du dešimtmečius čia įsikūrę naujakuriai buvo apgyvendinti sovietiniuose daugiabučiuose, kuriuos karininkų šeimoms po Antrojo pasaulinio karo statė vokiečių karo belaisviai. Jiems pastatytas atminimo akmuo.
„Kai Linksmakalnis ištuštėjo, tarnybiniai butai jame buvo pradėti dalyti Kauno rajone dirbantiems pedagogams, policininkams, medikams. Žmonės juos sutvarkė, įsirengė. Tai kaimą ir išgelbėjo“, – sakė V.Žvirblis.
„Prižiūrime aplinką šalia daugiabučių. Dažname name yra gyventojų, kurie nori, kad jų kiemuose būtų gražu ir tvarkinga, žydėtų gėlės, žaliuotų spygliuočiai“, – kalbėjo Žaliojoje gatvėje žalias zonas tvarkiusi vietos gyventoja.
Įsikūrė gyvūnų prieglaudos
Linksmakalnis plačiai žinomas ir dėl kelių jame esančių įstaigų. Dalyje buvusios radijo žvalgybos bazės įsikūrusi priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenė „Sugrįžimas“. Joje gydomi narkomanai.
Jie taip pat prižiūri teritoriją aplink statinius. Linksmakalnyje su pražūtinga priklausomybe nuo kvaišalų kovoja apie dvi dešimtis vyrų. Šį centrą prieš keliolika metų įkūrė kaunietis Valdas Šiškus.
Milžiniškomis valios pastangomis įveikęs priklausomybę nuo kvaišalų daugiavaikis tėvas dabar gelbėja likimo draugus.
Reabilitacijos kursas Linksmakalnyje trunka metus.
Linksmakalnis garsėja dar ir tuo, kad nedideliame kaime įsikūrusios net dvi gyvūnų prieglaudos. Viena jų – buvusioje miestelio oficinoje įkurta beglobių gyvūnų prieglauda „Penkta koja“. Iš jos girdėti garsus be šeimininkų paliktų ir geraširdžių žmonių priglaustų šunų lojimas.
Čia savo egzotiškus augintinius atveža ne tik tie žmonės, kurie išvyksta į ilgas keliones, ar tie, kurių augintiniai pasiligojo, bet ir tie, kurie nutaria atsikratyti pabodusio gyvūno.
„Driežo“ namų šeimininkė Rima Ratkevičienė sakė, kad dažniausiai paliekami vėžliai. Kartais žmonės atveža ir driežų, kurių nebenori auginti.
R.Ratkevičienė pati augina kelias iguanas. Šių egzotiškų gyvūnų atveža ir šeimininkai, išvykę atostogų ar į komandiruotes.
Vietovės veidas keičiasi
Linksmakalnio veidą taip pat keičia neseniai išasfaltuotos gatvės, įrengtos laisvalaikio zonos, sutvarkyti seniūnijos, kultūros centro, pradinės mokyklos pastatai.
Didžiausią kaimo puoselėjimo ir kilimo šuolį neabejotinai nulėmė čia atėjęs verslas. Linksmakalnyje pirmajame nepriklausomybės dešimtmetyje įsikūrė turbinų restauravimo ir sunkiojo transporto remonto įmonė. Didžiausias šios vietos gyventojų darbdavys ir bendruomeninis variklis – šviestuvų su šviesos diodais gamykla, kuriai savo moderniausias LED šviesos technologijas yra patikėjusi technologijų gigantė „Philips“.
„Nedarbu Linksmakalnyje skųstis negalime. Nemaža dalis vietos gyventojų dirba neišvažiuodami iš kaimo. Matau, kad jau užaugo nauja linksmakalniškių karta. Nemažai jaunuolių čia lieka gyventi, kuria šeimas. Turime vaikų darželį ir pradinę mokyklą“, – kalbėjo V.Žvirblis.
Viena didžiausių Linksmakalnio problemų – tai, kad galimi naujakuriai neturi galimybės statyti nuosavų namų. Buvusio karinio miestelio teritorijoje vietos juos statyti labai nedaug, o aplink jį esančių žemės plotų šeimininkai nepardavinėja.
Žemės ūkio Linksmakalnio gyventojai neplėtoja, nėra čia ir ūkininkų, tačiau kai kurie gyventojai šiek tiek už kaimo turi po vieną kitą lysvę, šiltnamį, kai kurie įsirengę laikinas vasarvietes.
