„Keičiasi ir tobulėja pačios konstrukcinės medžiagos. Jau aktyviai statybose naudojami savaime atsinaujinantys betono mišiniai atsiradusiems plyšiams užtaisyti ar ypač stiprus betonas, kurio stipris siekia 150MPa ir daugiau. Kuriamas vandenį atstumiantis stiklas, kurio nereikia valyti, permatomas betonas ar skaidri šiluminė izoliacija jau nieko nebestebina“, – sako Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto (KTU SAF) dėstytojas Darius Pupeikis.
Vis dėlto, pasak KTU docento, statyti šimtus metų stovėsiančius pastatus šiais laikais tiesiog nėra poreikio. Šiandieninių projektuotojų mintys sutelktos ne į pastato tarnavimo laiką, o į funkcionalumą, patogumą ir darnumą su aplinka.
D. Pupeikis dalijasi mintimis apie pasikeitusį požiūrį į statybą, apie tai, kiek metų turėtų gyvuoti šiuo metu statomi pastatai ir kaip inovatyvios technologijos veikia jų ilgaamžiškumą.
– Mus iki šiol stebina tūkstančius metų stovinčios piramidės, nuo antikos laikų likusios Romos ar Graikijos šventyklos ir kiti pastatai. Kodėl nebestatome tokių pastatų, kurie galėtų stovėti kaip piramidės – tūkstančius metų?
– Statinio paskirtis neabejotinai yra esminis aspektas, vertinant jo ilgalaikiškumą, kadangi statiniui keliami visiškai skirtingi reikalavimai. Jūsų paminėtoms piramidėms svarbiausias kriterijus yra jos mechaninis stiprumas ir stabilumas. Visgi tai buvo paminklai ir kapai faraonams, apie kuriuos jos turėjo byloti tūkstantmečius. Šie statiniai tą ir daro. Pripažinkime, kad gyventojų naudojimui skirti pastatai retai sulaukė mūsų laikų ir nedaug yra išlikusių paprastų gyvenamųjų namų ir miestų.
Šiuolaikiniams pastatams keliami net septyni esminiai reikalavimai: mechaninis stiprumas, gaisrinė sauga, higienos, aplinkos ir sveikatos sauga, naudojimo sauga, apsauga nuo triukšmo, energijos taupymo bei darnumo reikalavimai. Vos keletą šių reikalavimų galėtų atitikti išlikę senoviniai pastatai.
– O kokiam laikui projektuojami ir statomi nauji šiuolaikiniai pastatai? Kaip skiriasi gyvenamojo, daugiabučio, verslo centro ir gamybinių pastatų ilgaamžiškumas?
– Statinio ilgaamžiškumas, arba tinkamesnis terminas „ilgalaikiškumas“, iš esmės priklauso nuo dviejų esminių dedamųjų: jį sudarančių medžiagų (gelžbetonio, metalo, medžio, keramikos, plastiko ar jų derinių, t. y. kompozitinių) ir jas veikiančių poveikių (apkrovos, temperatūra, drėgmė, cheminės medžiagos, UV spinduliai ir t. t.).
Šiuolaikinių statinių ilgalaikiškumas paprastai skaičiuojamas iki 100 metų ir tai paprastai lemia statinį sudarančios medžiagos. Ilgalaikių pastatų (nuo 50 iki 100 metų) konstrukcijose dominuoja tokios mineralinės kilmės medžiagos kaip gelžbetonis, keramika, natūralus akmuo. Būtent iš jų buvo statomi ir dabar aptinkami antikiniai ar kiti senoviniai pastatai.
Organinės kilmės medžiagoms, tokioms kaip mediena, paprastai priskiriamas trumpesnis gyvavimo laikotarpis, iki 30–50 metų. Bet gerai prižiūrimas pastatas gali gyvuoti ir gerokai ilgiau, tad iki šiol džiaugiamės įvairiomis tarpukario vilomis.
– Tikriausiai ir tie 100 metų nėra riba, jei gerai rūpinamės statiniu. Nuo ko pradeda irti pastatas ir kurias jo dalis reikėtų labiausiai prižiūrėti?
Pirmenybę skirčiau išorinei apdailai ir konstrukcijoms, kadangi tai yra viršutinis pastato sluoksnis, kuriam tenka nemaža dalis minėtų poveikių: temperatūra, mechaninės apkrovos, drėgmė, UV spinduliai, CO2 ir pan. Žinoma, poveikis yra skirtingas kalbant apie vidaus ar išorės apdailas, tačiau įprastiniu atveju apdailą reikia atnaujinti pirmiausia.
Kitų paminėtų pastato dalių išskirti negalėčiau ir jų ilgalaikiškumo skirtumai labiau priklausytų nuo konkretaus statinio paskirties, panaudotų medžiagų ir aplinkos poveikių. Iš esmės, pastatai gali stovėti ir 1000 metų, bet jau po 50 metų gali netenkinti kitų svarbių esminių reikalavimų, tokių kaip šilumos išsaugojimas ar apsauga nuo triukšmo.
– Kaip naujos technologijos gali padėti pratęsti pastatų ilgaamžiškumą?
– Pastato ilgalaikiškumą galima pratęsti jį rekonstruojant, remontuojant ar atnaujinant. Paminėtos statybos rūšys paprastai susijusios su pastato konstrukcijų ir sistemų atnaujinimu, nepriklausomai nuo to, ar pastatą numatyta išplėsti ar pertvarkyti.
Kaip ir daugelis pramonės šakų, statybos produktų pramonė vystosi taip pat sparčiai ir kasmet į rinką patiekiamos vis naujesnės ir inovatyvesnės statybinės medžiagos bei įrenginiai. Vandens garui laidus („kvėpuojantis“), tačiau vandeniui nelaidus tinkas, termoizoliaciniai dažai, vakuumuoti ir šilumą atspindintys paneliai ar stiklo paketai, šilumos grąžos įrenginiai (rekuperatoriai) ir kitos medžiagos padeda kovoti su aplinkos poveikiu.
Verta pastebėti, kad pratęsdami pastato ilgaamžiškumą, kartu jį ir modernizuojame, taip užtikrindami ne tik tai, kad pastatas gyvuos nustatytą laikotarpį, bet ir sukurdami aukštesnę pastato vertę. Taip net XVI amžiaus pastatai ar Kauno tarpukario modernizmo perlai gali tapti „išmaniaisiais“, kuriems priskiriama aukštesnė energetinė klasė.
