„Pirmiausia reikia aplaistyti senų namų vonios gyvatuką ašaromis, o tada imtis darbo“, – kartais išsprūsta ironija beaiškinant žmonėms, negalintiems patikėti, kad per penkis ar šešis mėnesius galima pasistatyti namus.
Tas žodis „pasistatyti“ nėra tikslus. Juk namus stato statybininkai. O užsakovui tenka pasirūpinti sutartimis, pasiūlymais, dokumentais, finansavimu ir nemažai „padirbėti“ telefonu.
Butas ar būstas?
Kiekvienam trokštančiam savo būsto labiausiai rūpi, kiek gi pinigų kainuoja namas. Daug kas neabejoja tuo, kad savo būsto statybos yra daug brangesnės, nei butas daugiabutyje. Bet tikrovė yra kitokia. Bent jau Vilniuje.
Žinoma, namo kaina neišvengiamai priklauso ir nuo sklypo vertės, ir nuo architektūrinių sumanymų, ir nuo pasirinktų statybinių medžiagų.
Pavyzdžiui, 2017-ųjų gegužę, kai žūt būt Vilniuje norėjosi atrasti 65-80 kv. metrų butą – tokį, kuriame galėtų gyventi trys žmonės, patrauklesnių variantų pavyko rasti vos penkis. Ir visų jų teko atsisakyti.
Tokiam butui, jei daugiabučio statybos laikas sukosi tarp 1990-2004 metų (po to ėmė formuotis burbulas ir statybų kokybė labai suprastėjo), sostinėje reikėjo pakloti apie 75 tūkst. eurų.
Dar kokius 25 tūkst. eurų – remontui. Tačiau būtinai reikėjo nepamiršti ir to, kad greta paskolos įmokų reikėtų mokėti ir nemenkus komunalinius bei šildymo mokesčius.
Pavyzdžiui, už 54 kv. m dviejų kambarių buto šildymą Vilniaus centre bičiulė mokėjo 92 eurus. O kur dar mokesčiai už vandenį, dujas, elektrą?
Teko išsižadėti svajonės
Ekologiškas, šiaudinis namas. Šiltas, mažai naudojantis energijos. Paprastas, bet neprastas. Štai tokią svajonę gyventi šiaudais kvepiančiame būste numarino ne kas kitas, bet laiko sąnaudos.
„Maždaug 3 tūkst. eurų. Tiek prireiks pinigų projektavimo darbams, statybos leidimui bei kitiems dokumentams parengti. Be 5 mėnesių neišsisuksit“, – tada, pernykštę gegužę, patikino namų iš šiaudų skydų statytojos „Ecococon“ bendrovės vadovas Marius Tarvydas.
Sklypas? Neprastų jų 2017-ųjų pavasarį dar buvo galima rasti, tarkim netoli Vilniaus, Nemenčinės plente, Baldžio gatvėje esančiose sodininkų bendrijose.
Arba kitoje miesto pusėje, pavyzdžiui, ties Salininkais.
Tuo metu sklypai užmiestyje dar nebuvo brangūs, 6-8 arams būtų pakakę 10-12 tūkst. eurų. Mieste be 30 tūkst. eurų 6 arų sklypo sodininkų bendrijose nebuvo įmanoma nusipirkti.
Bet ir atstumas nuo Baldžio iki Vilniaus būtų nemenkas – siektų mažiausiai kokius 25 kilometrus.
Laikas ir dar kartą laikas
„Projektą turime, jį pakoregavus namo dydis siektų apie 100 kv. metrų. Bet be 100 tūkst. eurų, ko gero, nepavyktų jo pastatyti bei įsirengti“, – „sumesti“ sąmatą pabandėme su M.Tarvydu, kurioje atsidūrė ne tik statybų iki dalinės apdailos, bet ir vidaus įrangos, vandenes gręžinio ir kitų komunikacijų kaina.
2017-ųjų pavasarį statybų ir medžiagų kainos dar nebuvo pasiekusios ikikrizinio – 2008-ųjų lygio. Bet namo su jaukiu šiaudų kvapu vis tiek teko išsižadėti. Ir net ne dėl pinigų, o dėl laiko stokos.
Jei gegužę būčiau pradėjusi rūpintis statybų dokumentais, praėjusių metų rudenį gal ir būtų pavykę pakloti pamatus, pasirūpinti vandens gręžiniu, elektra bei nuotekų įrenginiais. Pačios statybos iki šiol dar nebūtų pradėtos.
Tačiau buvo priežasčių, dėl kurių būsto reikėjo skubiai. Todėl teko atsižadėti šiaudų ir link A energetinio efektyvumo klasės namų suktelėti kitu keliu.
Pagrįstas nerimas
„Ar jie, meistrai, negeria?“ – štai koks buvo pirmas klausimas, kai pernai gegužę susėdau už stalo pokalbiui su statybų įmonės „Makrus“ vadovu Šarūnu Latvėnu. Ne apie pinigus, sąmatas ar statybos terminus. Bet apie darbininkus.
Kvailas klausimas? Anaiptol. Juk Lietuvoje namų statytojai tekalba apie tai, kaip sunku prisikviesti gerų meistrų. Kai jie pasitreniruoja – kai išmoksta amato, akimirksniu atsiduria Norvegijos ar Vokietijos statybų aikštelėse. O tie, kurie ištveria Lietuvoje, darbo dienos pabaigoje ne dėl nuovargio neišsilaiko ant kojų.
„Jau ketveri metai, kaip nepasikeitė nė vienas mano darbuotojas“, – Š.Latvėnas pasakė tik tiek. Tikėti tuo ar ne, tai jau buvo mano pasirinkimas.
Bet ir įmonės vadovas nemelavo. Pamenu, būta situacijos, kai meistrams, montavusiems sienas, sekmadienį nuvežiau lauktuvių. Ir dar įmečiau į maišelį keletą skrdinkių alaus.
„Ačiū už viską, – kai į statybas užsukau po savaitės, padėkojo staliumi dirbantis Dainius. – Tačiau alus užsigulėjo. Parsinešiau savaitgalį namo“.
Kitas klausimas, kurį uždaviau Š.Latvėnui per pirmąjį pasimatymą, buvo ne mažiau svarbus. Per kiek laiko jis gali pastatyti namą?
„Tris keturis mėnesius“, – šis statytojo atsakymas galėjo nuversti nuo kėdės. Bet nenuvertė.
Nes tam, kad jo žodžiai netaptų melu, reikėjo ne ko kito, bet sutarto kiekio pinigų. Ir pasitikėjimo.
Bankui – naujiena po naujienos
Trys keturi mėnesiai – tai statybų laikas, kuris susijęs ir su viena svarbia sąlyga: statiniui turi nereikėti statybų leidimo. O norint ją išpildyti, reikia neignoruoti keleto svarbių dalykų.
Vienas jų – bendras namo plotas negali viršyti 80 kv. metrų, kitas – jis turi būti statomas sodininkų bendrijoje-sodo paskirties žemėje. Trečias – atstumai nuo pastato iki sklypo ribų negali būti mažesni nei 3 metrai.
Be to, statinys baigus statybą ir ją deklaravus Registrų centrui, gali būti registruotas tik kaip sodo pastatas. O tai reiškia, kad sumanius jį parduoti, vertė būtų maždaug 10-15 proc. mažesnė, nei gyvenamosios paskirties pastato.
Visa ši tvarka įsigaliojo 2017-ųjų sausį, kai pakeistas Statybos reglamentas statyboms be leidimo paliko tik tokią mažą nišą.
Taigi dar vienas iššūkis, kurį teko įveikti siekiant savųjų namų – pasitelkti statybų inspekcijos konsultantus ir įrodyti pirmąkart į tokią situaciją patekusiam banko vadybininkui, kad tai, jog statoma be leidimo, tikrai yra legalu.
Apie tai, ką reikėjo nujausti
„Tik neprasidėk su statybomis. Tai beprotiškas darbas“, – pakraupo bičiulė Daiva, kuri pati kažkada dirbo administracinį darbą statybos įmonėje. Ir kuri gerai žino, ką reiškia sutvarkyti šūsnis dokumentų iki statybų ir kiek nervų tenka sudeginti matant, kokių nesąmonių pridirba statybininkai.
„Tai beprotybė. Vargsi, jei paaiškės, kad arti nėra elektros skydinės. Verksi, kai meistrai užgers“, – Daiva bandė sustabdyti mano užmojus traukiantį vežimą. Bet sumanymų „arklys“ užsispyrė, ir atgal – nė žingsnio.
Iš dalies ji buvo teisi. Nes vežimo ratas įsmuko į duobę ten, kur jų nė nebuvo regėti – kelyje link „šviesos“. Rudenį.
Projektas pakibo
Namas jau buvo pastatytas, jau pradėta jo vidaus įranga. Jau buvo baigti visi reikalai su vandens gręžinį ir nuotekų valymo įrenginius projektavusia bei sumontavusia „Gelmita“. Buvo įveikti visi sutartyje su „Makrus“ numatyti darbai – o juos ji išties atliko per keturis mėnesius.
Pastate buvo išvedžiota elektros instaliacija, jau sutarta su dažytojais ir plytelių klojėjais. Bet vis dar nebuvo elektros, o kol jos nebuvo, nebuvo ir galimybės patalpoms gerai išdžiovinti.
Sklypą sodininkų bendrijoje siekė seni, vos 2 kW galios „pavežantys“ elektros laidai. O tos galios reikėjo penkiskart didesnės, tad ir naujų elektros tinklų – taip pat.
Reikalavimai, kuriuos teko įveikti pildant „Elektros skirstymo operatoriui“ (ESO) skirtą prašymą tebuvo smulkmena. Liepos viduryje jau buvau pasirašiusi su ESO sutartį, jau buvo numatyta ir elektros atvedimo iki sklypo ribos data – spalio 15-oji. Tačiau jau buvo spalis, o pats projektas net nekvepėjo pabaiga.
„Ką jūs, vos prieš dvi savaites gavome užduotį“. „Po trijų dienų turėsite projektą“. „Ne, išvažiuoju atostogų, būsiu po poros savaičių“. „Grįžau, bet dar net nėra toponuotraukos“. „Siunčiu. Jau galit pasirašyti projektą“. „Oi, tai ne jūsų sklypo projektas? Atsiprašau“.
Ir vėl vos ne mėnuo tylos. Taigi tie slegiantys pokalbiai su projektuotoju, kurį konkurso tvarka parinko ESO, vedė į neviltį.
Darbai stovėjo, laikas – tiksėjo, kantrybė – seko. Mintys vis zujo ir zujo apie tai, kad šis vilkinimas, galbūt, yra tyčinis. O gal – primestas neaprėpiamo kiekio darbų, kuriais projektuotojai užsivertė siūlydami ESO pirkimuose mažiausią kainą.
Galbūt tai buvo klaida – ne mano pačios, bet ESO parinktas proketuotojas bei kabelį turintis pakloti rangovas.
Nes po to, kai pagaliau sklypą pasiekė kabelis ir buvo pastatyta elektros skydinė, pakako vos paros, ir namuose jau degė ne tik tinkuotojų sukabintos lemputės, bet veikė ir šilumos siurblys, ir rekuperacinė, – vėdinimo sistema.
Taigi gruodžio pradžioje, nuo statybų starto praėjus šešiems mėnesiams, meistrai jau buvo pabaigę visus darbus. Ir jei ne vargai dėl elektros, finišą statybininkai būtų pasiekę mėnesiu anksčiau.
Smegduobės ir smulkmenos
Dabar, kai nuo įkurtuvių praėjo daugiau nei pora mėnesių, kai namas prisijaukino gyventojus, o mes – „išmaniuosius“ namus, nedrįsčiau nė vieno žmogaus atkalbėti nuo to paties užmojo.
Taip, yra keletas smulkių statybos defektų, kuriems ištaisyti reikia šiltesnio oro, o rangovui - atrasti laiko. Taip, reikia kalbėtis ir elgtis su meistrais taip, kad jie žinotų, jog dirba konkrečiam žmogui, o ne „projektų plėtotojui“, kuris vėliau statinį „prakiš“ bet kam.
Mačiau, kaip dirba vidaus apdailos meistrai ir juos subūręs vadybininkas Zbignevas Suchodolskis. Prireikus jis pats lėkdavo iki parduotuvės ir atsigabendavo statybinių medžiagų, pats jas užsakydavo ir pasirūpindavo viskuo, ko tik pritrūkdavo.
„Nėra elektros – negalima kloti grindų dangos. Pirmiausia reikia, kad namas gerai išdžiūtų“, – Zbignevas neskubino darbų ten, kur jų nevalia buvo skubinti.
Jutau, koks nerimas buvo apėmęs alytiškį baldininką Robertą Stankevičių, kai jam teko virtuvės baldus gaminti iš akies. Nes kol nebuvo elektros, nebuvo galima kloti laminato, taigi nebuvo galima pamatuoti, koks gi turi būti spintelių aukštis.
Tr vis dėlto tiems žmonėms, kurie nenori turėti reikalų su architektais (net pasirinkus tipinį projektą to vis tiek prireiks), geodezininkais, matininkais, kurie nepasitiki statybininkais, bet tiki viską kiaurai matančiais kaimynais, – tiems patarčiau pirkti jau pastatytus ir dalinai įrengtus namus.
Spirga klausimai apie pinigus?
O statybų išlaidos? 60 tūkst. eurų. Tiek kainavo namo iš vadinamųjų SIPS (tai struktūrinių izoliacinių plokščių sistemos) skydų statyba su daline apdaila, įskaičiavus vėdinimo sistemos (rekuperacijos), šilumos siurblio, infrarediniais spindulių grindų šildymo sistemų kainą.
Vidaus įranga – darbai ir medžiagos – įsispraudė maždaug į 190 eurų už kvadratą išlaidas.
Vandens gręžinys bei biologinė nuotekų valymo įranga taip pat atsiriekė nemenką investiciją – kone 7 tūkst. eurų.
Lėšų prireikė ir geležies iš vandens valymo filtrams, ir lietaus surinkimo sistemai, ir daugybei kitų išlaidų, kurios atsirado tada, kai mažiausiai jų buvo tikimasi.
O namo eksploatacijos išlaidos. 90 eurų. Tiek jų prireikė vasarį mokesčiui už elektrą. Jokių kitų mokesčių daugiau nėra.
