Gali būti ne tik stabdomos pradėtos ar planuojamos statybos Senamiestyje, jo apsaugos zonoje, bet ir griaunami jau pastatyti namai. Tai visa sostinės centrinė dalis, aprėpianti teritorijas iki Šeškinės kalvų – Naujamiestį, Konstitucijos prospektą, Antakalnį, Žvėryną, net Naujininkus.
Šios baimės – ne iš piršto laužtos. Mat ankstesni sprendiniai galės būti įgyvendinami tik tiek, kiek atitinka Specialųjį planą, – tokią nuostatą, prieštaraujančią ir teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių principams, ir galiojančiam Teritorijų planavimo įstatymui, ir net sveikam protui, įsriegė dokumento rengėjai.
Tai tarsi uždelsto veikimo mina, kuri gali išsprogdinti Vilniaus centro atnaujinimo ir plėtros sumanymus. Juk brukamas Specialusis planas perbraukia daugybę detaliųjų planų, pagal kuriuos jau vykdomi ar net baigiami statybų projektai, nes įpareigoja išsaugoti visus senus statinius, jų kontūrus, užstatymo tankumą.
Šis apsaugos principas taikomas ir beverčiams sovietiniams pastatams, net sukiužusiems sandėliukams, nors pagal ankstesnį Specialųjį planą juos buvo galima griauti, o naujus statyti nebūtinai toje pačioje vietoje.
Kas gresia, jei toks planas būtų patvirtintas?
Pirmiausia būtų sustabdyta dauguma investicijų. Kas norės investuoti į miesto centre esančias teritorijas, jei jose nieko nebus galima keisti, pertvarkyti, o leidžiama tik atnaujinti esamus statinius, net jei jie neturi jokios architektūrinės vertės ir neatitinka šiuolaikinių poreikių?
Negana to, Specialusis planas įplieks daugybę konfliktų, teismų procesų tarp verslo ir valstybės institucijų.
Keletas tokių atvejų jau matomi plika akimi. Antai bendrovė „MG Valda“ baigia buvusios „Vilijos“ siuvyklos teritorijoje iškilusių gyvenamųjų namų projektą „Užupio krantinės“, dauguma butų jau parduoti. Tačiau pagal parengtą Specialųjį planą ten turi būti išsaugota visa senoji pastatų struktūra.
Į panašią aklavietę stumiamas ir kitas šios bendrovės gyvenamųjų namų ir verslo objektų projektas Senamiestyje „Paupys“. Buvusios „Skaiteks“ gamyklos 5 hektarų teritorijoje turėjo atsirasti ir vaikų darželis, turgus, ketinta įrengti visuomeninės paskirties erdvių, bet patvirtinus Specialųjį planą šiuos projektus reikėtų išmesti į šiukšlių dėžę.
Pakibus tokioms grėsmėms IKEA įmonių grupės įsteigtam investiciniam fondui priklausanti bendrovė „Vasint Lietuva“ gali džiaugtis nebent tuo, kad dar nepradėjo statybų buvusios Respublikinės universitetinės Raudonojo Kryžiaus ligoninės 1,8 hektaro teritorijoje.
Tiesa, džiaugsmas menkas – bendrovė sklypą iš valstybės įsigijo už daugiau kaip 12 mln. eurų ir planavo jį paversti daugiabučių, viešbučio, parduotuvių ir restoranų kvartalu. Tokią pertvarką leido detalusis planas, jai neprieštaravo Kultūros paveldo departamentas (KPD).
Suprantama, buvusios ligoninės pastatų kaina būtų visiškai kitokia, jei pirkėjai iš anksto žinotų, kad po kurio laiko gali būti uždrausta pertvarkyti šią sovietinius laikus menančią teritoriją.
Be to, nė vienas investuotojas nesutiks būti klusnia paveldosaugos sargų skerdžiama avele – prasidėtų bylinėjimasis, būtų reikalaujama iš valstybės milžiniškų kompensacijų, o tokia galinga bendrovė kaip IKEA sugebėtų sukelti ir tarptautinį triukšmą.
Gal galiausiai tariamiems paveldo sergėtojams tokių projektų ir nepavyktų sustabdyti, bet vis viena Vilniui būtų padaryta didžiulė žala. Kitiems Turto banko pardavinėjamiems objektams neatsirastų pirkėjų, jei paaiškėtų, kad sandorio sąlygos gali būti bet kada iš esmės keičiamos.
Didžiausia mįslė – kodėl toks Specialiojo plano projektas iš viso buvo parengtas ir pateiktas tvirtinti, jei net jį rengę specialistai dabar kratosi autorystės ir patys pliekia akis badančius jo trūkumus.
Pasitraukęs iš pareigų ir atsisakęs pasirašyti Specialųjį planą vienas jo rengėjų tvirtina, kad dabartinė šio dokumento redakcija smarkiai skiriasi nuo parengtos prieš keletą metų. Mat šį darbą iš specialistų parėmė KPD valdininkai. Jie labiausiai ir stengiasi planą prastumti.
Viena vertus, gal būtų galima įtarinėti, kad tokiu Specialiuoju planu suinteresuoti kokie nors korumpuoti leidimus statyboms išduodantys valdininkai, nes, specialistų nuomone, juo ne tik neužkamšomos landos korupcijai, bet, priešingai, atveriama jų dar daugiau.
Planas suteikia daug galimybių savaip jį aiškinti, konkrečios vietovės planavimo sprendiniai galės būti nustatomi ekspertų tarybos vertinimo aktais, o tai – plati erdvė žaidimams po kilimu, žinoma, ne už ačiū.
Kita vertus, įtakos turi ir kai kurių paveldosaugininkų priešiškumas verslui, jų davatkiškas užsispyrimas neleisti nieko keisti. O kur dar visuomenininkai, kurie įsivaizduoja, kad tik jie turi teisę spręsti, ką leidžiama daryti Senamiestyje.
Sunku pasakyti, ar kada nors ateis laikas, kai miestų centrai bus plėtojami ne chaotiškai, o pagal aiškias taisykles.
