Prieš kelerius metus PRP specialistams kilo įtarimų, kad žemės sklypą draustinyje įsigijusi įmonė „Bostora“ neteisėtai pasistatė naują namą Šaipių gamtinio draustinio teritorijoje, kur tyvuliuoja dar nuo ledynmečio laikų išlikęs unikalus Plocio (vadinamasis Plazės) ežerėlis.
Namo savininkai, remdamiesi archeologinių tyrimų duomenimis ir buvusiųjų žemės savininkų patikinimais, sugebėjo įrodyti, jog čia kadaise stovėjo sena sodyba, kurią jie tik atkūrė. Bet galėjo būti ir kitaip.
Šią ir kitas miglotas naujų statinių Pajūrio regioniame parke įteisinimo problemas dabar aiškinasi teisėsaugininkai.
Įrodymai kelia įtarimų
Valstybės saugomose teritorijose statyti naujus namus leidžiama tik tuomet, kai žemės sklypų savininkai įrodo, kad ten anksčiau būta senų sodybų.
Patikimiausias įrodymas – pamatų, konstrukcijų liekanos arba senoji kartografinė medžiaga, archyvų dokumentai, kuriuose viskas užfiksuota.
Išlikusioje XX amžiaus pradžios kartografinėje medžiagoje jokių sodybų šalia Plocio ežero nepažymėta. Siekdami pradėti statybas „Bostoros“ savininkai kreipėsi į archeologų paslaugas teikiančią įmonę „Statybų archeologija“, kad ji nustatytų, ar prie Šaipių draustinio anksčiau stovėjo gyvenamosios ar ūkinės paskirties namai.
Laukuose atradę akmenų, molinių šukių archeologai nusprendė, kad čia anksčiau būta kažkokių statinių.
Palankios tyrimų išvados „Bostorai“ atvėrė kelią kreiptis į Klaipėdos rajono apylinkės teismą dėl senosios sodybvietės buvimo fakto nustatymo.
Gavę statybos leidimą naujakuriai valstybės saugomoje teritorijoje įgytame žemės sklype surentė namą, nutiesė privažiavimo keliuką.
PRP direkcija bandė, bet neįstengė užkirsti kelio archeologų bei kitų institucijų palaimintai statybai.
Žemvaldžių užsakymai
Neseniai dar dvi Pajūrio regioniniame parke žemes įsigijusios klaipėdietės Aldona Skyrienė ir Aleksandra Visockaja-Sadovskienė panoro išsiaiškinti, ar jų sklypuose anksčiau nebuvo kokių nors statinių.
Sklypų savininkės jų neatrado senuose Klaipėdos krašto žemėlapiuose, nors ten pedantiškai pažymėti visi kadaise Vokietijos valdytos pajūrio teritorijos nuo Nemirsetos iki Melnragės, statiniai, nuošaliausios sodybos.
Užsakytus archeologinius tyrimus atlikusi įmonė „Statybų archeologija“ vėl kasinėjo parko žemes – molio šukės, aptikti akmenys buvo įvardyti kaip čia buvusių senųjų sodybų liekanos.
„Archeologai apie savo tyrimus mūsų neinformuoja, nematome, kur jie darbuojasi, kokius radinius išgvelbia iš perkasų. Tik jie patys žino, ką atranda“, – kalbėjo Pajūrio regioninio parko direktorius Darius Nicius.
„Statybų archeologijos“ specialistų surinkti duomenys aplinkosaugininkams sukėlė įtarimų, kad gali būti klastojami naujoms statyboms draustinyje reikalingi dokumentai.
Atranda tai, ko nebuvo?
Išlikusioje kartografinėje medžiagoje kruopščiai pažymėti visų kadaise Vokietijai priklausiusio Klaipėdos krašto gyvenviečių statiniai.
Susirūpinusi dėl vienos senosios sodybvietės pėdsakų nustatymo PRP direkcija kreipėsi į Kultūros paveldo departamento Mokslinę archeologijos komisiją (MAK) – paprašyta įvertinti „Statybų archeologijos“ veiklą draustinio teritorijoje.
Komisijos specialistus tyrimai pašiurpino - konstatuota, jog pagrindinė archeologų išvada dėl vienos Šaipių draustinyje jau iškilusio namo gali būti sąmoningas kartografinių duomenų falsifikavimas siekiant įteisinti sodybų atstatymą ten, kur jų niekada nebuvo.
Suabejoję ir kitų žemės sklypų tyrimo išvadomis MAK specialistai neatmeta, jog naudojama ta pati valstybės įstaigų mulkinimo schema, – kurpiamos, o po to teismams pateikiamos melagingos archeologinių tyrimų ataskaitos dėl nebūtų istorinių faktų pripažinimo.
Galėjo ir netyčia suklysti
Pajūrio regioninio parko direkcija jau paprašė prokurorų pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galbūt suklastotų žemės sklypų tyrimų išvadų ir kitų dokumentų nustatinėjant senas sodybvietes valstybės saugomoje teritorijoje.
D.Nicius apgailestauja, jog Lietuvoje susiformavo tokia teisinė bazė, kad ne vien tiktai neolito laikų šukė, bet ir į laukus iš kitur atbogintas statybų laužas gali tapti dingstimi atkurti sodybas, kurių čia galbūt niekada nebuvo.
„Todėl mokslinė archeologijos komisija ir pabrėžė, kad vienintelis patikimas buvusių sodybviečių įrodymas – senoji kartografinė medžiaga, išlikę gyvenamųjų pastatų pamatai, kuriuos dar irgi reikia kruopščiai ištirti, kad nekiltų jokių abejonių dėl mokslo skraiste dangstomų duomenų falsifikavimo", - kalbėjo PRP direkcijos vadovas.
„Statybų archeologijos“ akcininkas ir vadovas Donatas Zubrickas pripažino, jog tiriant ir nustatant buvusių sodybų vietas Pajūrio regioninio apylinkėse klaidų neišvengta, tačiau kaltinimus dėl sąmoningo oficialių duomenų klastojimo jis kategoriškai atmeta.
„Žiūrime ir taisome tą pažymą – paprasčiausiai įsivėlė klaida. Kai neužtenka istorinių duomenų, užsakomi archeologiniai tyrimai, žmonės naudojasi jų duomenimis, kad pagrįstų pastato buvimo faktą. Tokia jų teisė apibrėžta įstatymais“, – sakė D.Zubrickas.
Užsakomųjų archeloginių tyrimų įmonės vadovas aiškino, jog buvo neteisingai nurodytos kažkokio kito Pajūrio regioniniame parko Šaipių gamtiniame draustinyje aptikto, iš tikrųjų ten buvusio statinio liekanos.
„MAK nariai istorikai irgi yra tos pačios užsakomųjų archeologinių tyrimų rinkos dalyviai ir konkurentai, jų sprendimai, ypač abejotini, vienų pozicijas gali sustiprinti, o kitų susilpninti“, – gynėsi D.Zubrickas.
Draustiniuose dygsta namai
Lietuvos nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose draudžiama statyti naujus namus. Įstatymai leidžia tik atstatyti senąsias arba rekonstruoti jau esamas sodybas.
Žemės sklypai draustiniuose smarkiai pabrangsta, jeigu pavyksta įrodyti, kad statybos ten yra leistinos.
Todėl savininkai ir neriasi iš kailio aiškindami, jog laukuose aptiktų riedulių sankaupa, seni gelžgaliai, plytgaliai - ne kokios nors šiukšlės, melioratorių palikti akmenys, o radiniai, bylojantys, jog čia neva būta sodybų.
Statant namus kitose vietovėse vadovaujamasi bendraisiais teritorijų planavimo ir tvarkymo dokumentais, o valstybės saugomose teritorijose, pasirodo, galima kurtis chaotiškai - gavus leidimus, statyti privačius namus niekur nepažymėtose vietose.
„Tereikia tyrlaukiuose atrasti molio šukę. Taip draustiniuose namai dygsta ten, kur jų anksčiau nebuvo nė kvapo. Jau užfiksuota nemažai tokių atvejų", - netobula valstybės saugomų teritorijų planavimo tvarka stebisi D.Nicius.
Gali atriedėti buldozeriai
Šiaipių gamtiniame draustinyje įsikūrę žemvaldžiai tuo tarpu vis aukščiau kelia galvas – jau pasiekė, kad iš Nemirsetos į Karklę nutiestu pėsčiųjų ir dviratininkų taku prie savo sodybų galėtų važinėti ir automobiliais.
Parko prižiūrėtojai ir turistai, aišku, piktinasi, kad poilsiui skirta tako atkarpa paversta vietinės reikšmės keliu. Smarkiai apgadintai į tarptautinius dviratininkų maršrutus įtrauktai trasai tvarkyti prireiktų apie milijono eurų.
Poilsiautojams draudžiama mindyti Šaipių gamtinio draustinio smiltpieves, ten degintis, pliuškentis Plocio ežerėlyje - nuostabaus grožio vaizdais jie gali grožėtis tik iš specialiai įrengtų regyklų.
Šaipių draustinyje įsikūrę kolonistai aiškina, kad bendrosios parko režimo taisyklės jiems esą negalioja. Aplinkosaugininkai sunerimę - naujosios sodybos, servitutai greitai ir jiems užtvers kelią prie jūros.
Teisėsaugininkams nustačius, kad Šaipių naujakūriai naudojosi suklastotais archeologinių tyrimų duomenimis, tektų koreguoti ankstesnius sprendimus dėl vadinamujų senųjų sodybviečių parke įteisinimo ir atstatymo.
Jeigu statybos būtų pripažintos neteisėtomis, gali pasikartoti Kuršių nerijos nacionalinio parko tragedija - buldozeriai nelegalius statinius Šaipių draustinyje nugriautų kaip garsųjį žuvų restoraną Juodkrantėje.
