Lietuvių kolonija Latvijoje neretai vadinama Papė darbo dieną keliautojus pasitinka ištuštėjusi.
Tiesa, savaitgaliais čia tikras poilsiautojų knibždėlynas, o didžioji dalis automobilių – lietuviškais numeriais.
Tautiečiai čia giliai įleido šaknis: atidarė viešbučius ir kempingus, įsirengė sodybas.
Nuvažiavęs keliolika kilometrų dulkėtu žvyrkeliu pirmiausia pamatai ne puošnias sodybas, o krūmokšniais apaugusius pelkynus, kurių dažnas pažymėtas ryškiu užrašu „Parduodama“.
Pervažiavus gyvenvietę skersai iki pat pusiau laukinių paplūdimių, susidaro vaizdas, kad bent pusė sklypų savininkų nusprendė atsikratyti savo žemės.
Dažniausiai parduodami prie kelio esantys sklypai, apaugę aukšta žole ir krūmokšniais. Bet nesunkiai galima rasti ir ką tik pastatytų sodybų ar kotedžų, į kuriuos galėtumėte įsikraustyti jau rytoj.
Savininkų laukia problemos
„Lietuvos ryto“ žurnalistė atliko nedidelį eksperimentą ir pasidomėjo, ką galima įsigyti ant jūros kranto Latvijoje.
Prie pat kelio prie dailaus rąstinio namuko kabo lietuviškas skelbimas, kad sodyba parduodama.
Paskambinus nurodytu telefonu atsiliepusi moteris patikino, kad iš tiesų parduodamas dviejų hektarų sklypas, o jame stovi net trys įrengti rąstiniai namai, kieme tyvuliuoja ežeras, o iki jūros – vos 400 metrų.
Ji pridūrė, kad šio sklypo keliems pirkėjams skaidyti neplanuoja ir tikisi parduoti vienam šeimininkui.
Moteris taip pat pasakojo, kad dabar iš tiesų labai daug parduodama sklypų be jokių komunikacijų įvadų, be to, tie sklypai yra nacionalinio parko teritorijoje, tad jų šeimininkams tikrai bus nelengva čia pradėti statybas.
Iki jūros – 150 metrų
Paskambinus kitu prie parduodamo sklypo su statiniu nurodytu numeriu atsiliepė lietuviškai kalbantis vyras.
Jis paaiškino, kad iš dvylikos namų kvartalo pirkėjams šiuo metu siūlomas tik kraštinis sklypas – jame esantis kotedžas yra sublokuotas ir skirtas įsikurti dviem šeimoms.
Pardavėjas tikino, kad kraštinį sklypą iš pradžių norėjo pasilikti sau, tačiau galiausiai nusprendė parduoti: „Ėmiau sau kraštinį sklypą, kad niekas netrikdytų ramybės ir nevažinėtų aplink, tad jam priklauso daugiau nei dvylika arų žemės.
Iš karto už sklypo yra didžiulis pušynas, o iki jūros – tik 150 metrų.“
Naujakurių laukiančio būsto vidaus plotas – apie 97 kvadratinius metrus, jis su daline apdaila, kieme išklotos trinkelės.
Šeimininkas šį variantą vadino idealiu ir teigė, kad prireikus galėtų būti atlikti visi vidaus apdailos darbai, o bendra sklypo ir jame stovinčio kotedžo kaina – 98 tūkst. eurų.
Sugriežtino taisykles
Vyras teigė, kad parduodamų pastatų Papėje labai mažai, o štai sklypų – kiek nori.
Taip nutiko todėl, kad neseniai Latvijoje buvo sugriežtintos statybų pajūrio zonoje taisyklės – smarkiai apriboti plotai, kuriuose leidžiama statyba, tad savininkai skuba pajūryje turimą turtą kuo greičiau parduoti.
„Latviai pakeitė statybos taisykles ir keturis kartus sumažino galimus statybos plotus.
Tie žmonės, kurie spėjo pasidaryti savo nuosavybės detaliuosius planus, gali šiandien planuoti statybą, o kitų palyginti brangiai pirkta žemė smarkiai nuvertėjo – net 4–5 kartus.
Mano parduodamas sklypas yra vos 150 metrų nuo jūros, o dabar viskas taip sugriežtinta, kad jokia nuosavybė negali būti įteisinta arčiau nei 300 metrų nuo pakrantės“, – pasakojo pašnekovas.
Jo tvirtinimu, net statybininkai iš Lietuvos negali taip paprastai atvykti į Latviją ir darbuotis statybvietėje, mat reikia daugybės įvairių leidimų, patikrinti statybų nuolat atvyksta gamtos apsaugos pareigūnai: „Nežinau, ar norėčiau iš naujo viską patirti.“
Šykštus moka du kartus
Nekilnojamojo turto agentūros „Ober Haus“ generalinis direktorius Remigijus Pleteras teigė iš kolegų Latvijoje labai dažnai išgirstantis nusistebėjimus, jog mūsų tautiečiai skuba kurtis mažai urbanizuotoje, pelkių supamoje teritorijoje.
„Lietuviai perka nekilnojamąjį turtą ne tik Papėje, bet ir Ventspilyje, Liepojoje.
Anot pašnekovo, Liepojoje už 10 tūkst. eurų galima įsigyti butą prie jūros, bet jis bus bendrabutyje su dvokiančia laiptine ir rajone, į kurį penkis kartus per naktį atvažiuoja policija: „Taip, turėsite būstą prie jūros, bet ar jį galime lyginti su būstu Palangoje? Kaina patraukli, bet ar bus patrauklus gyvenimas pramoninėje Liepojoje?“
R.Pletero teigimu, pajūris latviams jau nėra tokia egzotika kaip lietuviams.
Kitų Baltijos šalių sostinės – Talinas, Ryga įsikūrusios pajūryje, o lietuviai turi mažiausiai pajūrio, tad ir domisi kaimyninės šalies pakrante.
„Papė buvo laukinės gamtos kampelis, nekilnojamojo turto kainos mažesnės, bet esama didelio gyvenimo kokybės skirtumo tarp gyvenimo ten ir, tarkime, Nemirsetoje prie Palangos, kur sutvarkyti keliai, šalia kurortas.
O į Papę veda žvyrkelis, ir tuo viskas pasakyta“, – kalbėjo „Ober Haus“ generalinis direktorius ir pridūrė, kad ilgos kelionės į kaimyninę Latviją patvirtina seną tiesą: mokėdamas mažiau atitinkamai tiek ir gausi.
Ar tai, kad Papėje lietuviai masiškai parduoda turimą nuosavybę, reiškia, kad jie pagaliau išmoko skaičiuoti?
„Statybų išlaidos Palangoje ir Papėje labai panašios, o paskui dar teks vargti keliaujant žvyrkeliu ar varstant Latvijos valdžios institucijų duris. Lietuviai perka turtą Papėje ar Liepojoje, tačiau patys latviai vertina Jūrmalą, kur kainos tokios pat kaip ir Palangoje ar didesnės“, – sakė R.Pleteras.
