Ar įmanomas privatumas mieste?
Daugiau nei 15 metų gyvenamuosius pastatus projektuojanti architektė Ingrida Levickienė teigia, kad architektūros, kaip ir bet kurios kitos srities, mados keičiasi – jas diktuoja technologinės naujovės ir kintantys vartotojų poreikiai. I. Levickienė pastebi, kad šiandien naujų kvartalų vystytojai vis dažniau atsigręžia į šiuolaikinių, neretai nuo miesto šurmulio ir kaimynų akių pavargusių vartotojų poreikius ir siekia pasiūlyti jiems kuo daugiau privatumo.
„2002 metais buvo stengiamasi iš sklypo „išspausti“ kuo daugiau naudos, daugiabučius ar kotedžus sustatant maksimaliai tankiai, tačiau šiandien užsakovų požiūris gerokai pasikeitęs, todėl sulaukiama vis įdomesnių pastatų projektavimo užduočių.
Architektai kartu su vystytojais nuolat ieško išradingų sprendimų, kaip spręsti perpildytų gyvenviečių ir vienas kitam saulę užstojančių daugiabučių problemą, todėl kuriamos atokesnės ir mažesnės gyvenvietės, daugiabučiai statomi didesniais atstumais vienas nuo kito“, – pasakoja bendrovės „Projektų biuras“ vadovė, architektė I. Levickienė.
Architektės teigimu, dėl besikeičiančio vilniečių gyvenimo būdo jaučiamas poreikis, kad mieste esančiame bute ar kotedže būtų galima jaustis lyg užmiesčio name, todėl vis dažniau prisijaukinama gamta arba dirbtinai sukuriami tam tikri kraštovaizdžio architektūros elementai.
„Natūralu, kad nekilnojamojo turto vystytojams svarbus kiekvienas kvadratinis metras, tačiau šiandien drąsiau investuojama į privačius kiemelius šalia kotedžų, erdvius balkonus ar lodžijas. Didesnio nuošalumo ir privatumo įspūdis neretai sukuriamas atskiriant kiemelius dirbtiniais kalneliais ir vėliau juos apželdinant. Ištisos kvartalo ribos kartais apsodinamos iki 3 metrų užaugančiomis kalnapušėmis ar kitais augalais, taip užtikrinant, kad ateityje greta išdygus naujam pastatui pavyks išsaugoti gyventojų privatumą“, – teigia I. Levickienė.
Nekilnojamojo turto plėtros bendrovės „Domus Estate“ plėtros vadovas Audrius Zakaras pastebi, kad sostinės žemė – viena brangiausių šalyje, o galimybė pusryčiaujant per langą pasisveikinti su kaimynu – papildoma kaina, kurios už gyvenimą mieste šiandieniniai vartotojai nėra linkę mokėti.
„Šią problemą bandėme išspręsti kurdami daugiabučių namų ir kotedžų gyvenvietę „Pilaitės terasos“ – visus sublokuotus namus gyvenvietėje išdėstėme kampu taip, kad kaimynai niekada nematytų vieni kitų langų ir terasų. Tokie ir panašūs architektūriniai sprendimai leidžia gyventojams turėti savo asmeninę erdvę, kuri nesibaigia keturiomis sienomis“, – teigia A. Zakaras.
Būstą renkasi ne tik pagal kainą ir vietą
Pasak architektės I. Levickienės, šiandien stebimos dvejopos tendencijos: nors siekiama suteikti galimybę naujakuriams turėti kuo daugiau privatumo ir mažiau kaimynų, vis dėlto kuriamos sąlygos, esant poreikiui, ryšius su jais megzti.
„Prieš dešimtmetį daugiabučių gyvenamųjų namų kompleksuose būtų buvę sunku rasti išvystytų želdynų, fontanų, poilsio erdvių ar kokybiškai įrengtų vaikų žaidimų aikštelių bei lauko treniruoklių, o šiandien nekilnojamojo turto vystytojai į savo projektus noriai įtraukia vis įdomesnių mažosios architektūros elementų, apželdinimo, lauko apšvietimo sprendimų. Šiandien tai jau yra būtinybė, o dėl tokių kokybinių rinkos šuolių neabejotinai išlošia naujo būsto pirkėjai“, – teigia I. Levickienė.
Pasak A. Zakaro, naujų namų ieškantys pirkėjai šiandien įvertina daugybę kriterijų, o sukurta pridėtinė vertė neretai tampa sprendimą pirkti nulemiančiu veiksniu. „Vilniečiai būstą renkasi jau ne tik pagal kainą ar rajoną – jiems svarbu džiaugtis gražia aplinka, turiningai leisti laisvalaikį, turėti į save panašius kaimynus. Iš dalies patys pirkėjai diktuoja naujas rinkos tendencijas, o nekilnojamojo turto vystytojų užduotis – ne tik atliepti jų poreikius ir pasiūlyti kokybišką būstą, bet ir kurti visapusišką gerbūvį. Manau, kad šiandien tokie nauji sprendimai kaip lauko ekranas, bendra lauko virtuvė ar čiuožykla vaikams ateities gyvenvietėse taps įprasta praktika“, – teigia A. Zakaras.
