Net ir saujelės protestuotojų riksmų investuotojai baiminasi labiau nei teisinės kebeknės, nors ir ji gali statybas sustabdyti ilgam. O sostinės valdžia, klausydamasi iš visų pusių sklindančių patarimų, tiek įmaknojo, kad vietoj Profsąjungų rūmų Tautos namų iki valstybingumo šimtmečio kitais metais ne tik nepastatys, bet turbūt net ir piršto nepajudins.
Vilnius nesugeba pastatyti ne tik Tautos namų, bet ir Nacionalinio stadiono. O kur dar dūlėjantys Sporto rūmai, istorinis pastatas Totorių ir Labdarių gatvių kampe ir daugybė kitų apleistų ir dešimtmečiams nykti pasmerktų objektų.
Gynėjų nuomonės išsiskyrė
Jau nedaug kas prisimena, kad 2009 metais vietoj kino teatro „Lietuva“ turėjo iškilti pastatas, kuriame būtų buvusios dvi nekomercinio kino salės, kuriose tilptų trys šimtai žiūrovų.
Projektas taip ir liko neįgyvendintas, nes tuo metu vyko protestai ir įvairios akcijos už „Lietuvos“ išsaugojimą.
Vėliau pastato šeimininkas ne kartą keitėsi, o kad reikalai galų gale pajudės iš vietos, tapo aišku tik šią savaitę, kai buvo pradėta griauti „Lietuva“.
2018 metais toje vietoje iškils Modernaus meno centras.
Kai „Lietuva“ 2005 metais užvėrė duris, kilo judėjimas „Už Lietuvą be kabučių“.
Kino teatro gynėjų ir pastato savininkų ginčas buvo persikėlęs į teismą, o po keleto metų judėjimo dalyvių nuomonės išsiskyrė. Kino režisierius Arūnas Matelis net pareiškė, kad kovojama tik dėl kovos ir kabinėjamasi prie smulkmenų.
Judėjimo „Už Lietuvą be kabučių“ viena iš lyderių Rasa Kalinauskaitė teigė, kad du kartus buvo surinkta daugiau nei po 7000 parašų už „Lietuvos“ kino teatro išsaugojimą, bet valdžia į tautos balsą neįsiklausė.
O kad nusenęs kino teatras niekam nereikalingas, protestuotojai girdėti nenorėjo.
Tautos namai – tik idėja
2007 metais Tautos namų idėjos 100-osioms metinėms ant Tauro kalno buvo pastatytas paminklinis akmuo. Nors anksčiau valdžia žarstė pažadus, jog minint valstybingumo šimtmetį kitąmet Tautos namai jau bus iškilę, dabar kalbos pritilo.
Kai praėjusių metų rudenį savivaldybės taryba nusprendė visuomenės poreikiams perimti buvusius Profsąjungų rūmus, atrodė, jog ledai pajudės. Juolab kad ir savivaldybės administracijos vadovė Alma Vaitkunskienė tikino, kad miestas pajėgus įsigyti pastatą.
„Manau, savivaldybė turėtų labai didelį pagrindą derėtis dėl labai objektyvios perimamo turto vertės, net jei jį perimtų visiškai viena, be valstybės pagalbos“, – dėstė A.Vaitkunskienė.
Tačiau žengę žingsnį sostinės politikai sustojo. Jie pritarė įsipareigojimui, jog Tauro kalno teritorija yra svarbi vietos bendruomenės viešajam interesui tenkinti.
Įsipareigojo įgyvendinti Tautos namų – kultūros centro idėją. Na, ir kas? Juk tokią pat rezoliuciją Vilniaus politikai buvo priėmę dar 2012-aisiais, tačiau jokių teisinę galią turinčių sprendimų nesiėmė.
Stojo ginti architektai
Kelios dešimtys architektų ir jiems prijaučiančiųjų sugebėjo ilgam sustabdyti prekybos tinklo „Lidl“ biuro statybas.
Jis turėjo iškilti vietoj buvusio kelių policijos pastato Giraitės gatvėje.
Dėl to, kad pastatas yra vertybė, jo gynėjai ėmė rėkti tik po to, kai jį įsigijęs prekybos tinklas prakalbo apie ketinimus nugriauti. Kad pastatas saugomas, „Lidl“ įsigyjant niekas apie tai nepranešė.
Kai aistros nurimo, „Lidl“ paskelbė 40 mln. eurų vertės biurų parko architektūros konkursą. Nors po jo paaiškėjo, kad buvusio pastato nepavyks išsaugoti, naujajame komerciniame komplekse turėtų būti atkartoti jo sprendiniai.
O prieš tai Architektų sąjunga siekė, kad buvusiam kelių policijos pastatui būtų suteiktas regioninis ar net nacionalinis apsaugos lygmuo.
Esą pastatas priskiriamas prie geriausių architektų, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos ir Vyriausybės meno premijos laureatų Gyčio Ramunio ir Kęstučio Pempės darbų.
Nematyti gyvybės ženklų
Kitas pastatas, svarbus valstybingumo šimtmečiui, – ties Totorių ir Labdarių gatvių sankirta. Jis taip pat be gyvybės ženklų. Iš čia 1919 metais ginti atkurtos Lietuvos nepriklausomybės išėjo pirmieji savanoriai.
Istorinį pastatą atkūrė Lietuvos laisvės kovų draugija „Miško broliai“, tačiau valdžia jį siekė nacionalizuoti. Jie prikibo prie Vyriausybės 1992 metų potvarkio, kuriame yra žodžiai, kad pastatas perduodamas neatlygintinai naudotis.
Anot valdžios atstovų, tai reiškia – naudotis panaudos teise, o ne nuosavybės teise.
Vis dėlto 2011 metais Vyriausiasis administracinis teismas priėmė „Miško broliams“ palankią neskundžiamą nutartį, pagal kurią objektas pripažįstamas draugijos nuosavybe.
Tačiau kitais metais Vyriausybė, nepaisydama teismo nutarties, kitu potvarkiu perdavė senamiesčio namą Turto bankui. Tuomet sustojo ir jo rekonstrukcija.
Konferencijoms nėra vietos
Sporto rūmai – dar vienas objektas, dėl kurio sulaužyta daug iečių. Jame tarptautinių konferencijų centras įsikurs nebent po keleto metų, kai Ryga ir Talinas jau bus pralenkę Vilnių. Mat Latvijos ir Estijos sostinės paskelbė apie tokių centrų statybas.
Dėl to Vilnius praras net kelias svarbias tarptautines konferencijas, nes nerekonstruoti ne tik Sporto rūmai, bet ir trūksta viešbučių aplink juos.
„GO Vilnius“ turizmo ir konferencijų biuro vadovė Jolanta Beniulienė tvirtino, kad didelių konferencijų sostinėje galima tikėtis nebent 2019–2020 metais, kai Sporto rūmai taps moderniu kongresų centru. Planai prieš keletą metų Sporto rūmus paversti kongresų centru liko neįgyvendinti, nes valdžia suskubo pastatą įrašyti į Kultūros paveldo vertybių sąrašą.
Pirmiausia jis saugotinas dėl išskirtinės stogo konstrukcijos, taip pat čia vyko svarbūs istoriniai renginiai, tarp kurių – 1988 metais surengtas Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, o 1991 metais rūmuose buvo atsisveikinama su Lietuvos laisvės kovotojais, žuvusiais prie Vilniaus televizijos bokšto.
Kino teatras „Lietuva“ dėl daugybės protestų buvo pradėtas griauti tik šią savaitę. O juk galėjo lankytojus traukiantis pastatas toje vietoje iškilti jau prieš dešimtmetį. Ir tokių istorijų Vilniuje – ne viena.
Vietos Vilniaus centre dar užtenka
Kalbėdamas apie projektus miesto centre vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis atkreipė dėmesį ir į gerus pavyzdžius.
Anot jo, centrinėje miesto dalyje svarbiausia yra konversija – buvusių pramoninės paskirties teritorijų atnaujinimas, gyventojų pritraukimas ir naujo tipo darbo vietų kūrimas.
Iš tokių pavyzdžių M.Pakalnis paminėjo Šiaurės miestelį, naują miesto centrą dešiniajame Neries krante, Verslo trikampį, projektus Naujamiestyje.
Pačiame Vilniaus centre yra apie 500 hektarų tokių teritorijų, o to, vyriausiojo architekto žodžiais, užtenka dešimčiai metų vidinės miesto plėtros – efektyviai panaudotose teritorijose gali atsirasti apie 20 tūkst. būstų ir apsigyventi per 50 tūkst. žmonių.
