Tarpukariu valdininkai keliuose fortuose buvo įsteigę socialinius būstus, tačiau šiais laikais neteko girdėti, kad miesto vadovai svarstytų tokią galimybę. Kai kurie Kauno tvirtovės objektai stūkso apleisti ir dar laukia naujų šeimininkų.
III fortui, esančiam greta Seniavos kaimo (Kauno r.), pasisekė. Du pusbroliai Ovidijus ir Andrius Jurkšos brangindami šeimos istoriją per keletą metų daug nuveikė jį prižiūrėdami. Vyrai savanoriškiems darbams įkvėpė ir nemažai rajone bei mieste gyvenančių aktyvių žmonių.
Pusbroliai įsitikinę, kad, norint fortus paversti saugesniais ir patraukliais, milijonų nereikia. Pradžiai užtenka noro, laiko ir daug triūso.
Spalio 14 dieną savo veiklą oficialiai pradėjo Kauno tvirtovės regioninis parkas.
Tai Kauno miesto bei Kauno rajono savivaldybių ir asociacijos „Kauno tvirtovė“ įsteigta viešoji įstaiga. Jos tikslas – tvarkyti Kauno tvirtovės kompleksą, jį prižiūrėti ir stengtis pritaikyti šiandienos poreikiams.
Pusbroliai Jurkšos tikisi, kad, atsiradus Kauno tvirtovės regioniniam parkui, bus prikelta vis daugiau tvirtovės objektų.
Fortą statė ir prosenelis
Istorikas O.Jurkša ir atsargos kariškis A.Jurkša gimė ir užaugo visai greta Kauno esančiame ir jau rajonui priskiriamame Seniavos kaime. Greta namų buvo III fortas, todėl vyrams jis yra tarsi antrieji namai.
Pusbroliai pasakojo, kad kai 1888 metais fortas buvo statomas, jų prosenelis vežimu, pakinkytu dviem arkliais, į jį veždavo plytas. Už šį darbą vyras gaudavo 5 kapeikas.
„Jis artimiesiems yra pasakojęs, kad už 3 kapeikas karčemoje galėjo gauti pavalgyti, apsinakvoti. Dar būdavo pašeriami ir arkliai“, – prisiminė O.Jurkša.
Augdami vyrai matė, kaip forte jau šeimininkavo sovietų kariai ir kaip jiems traukiantis iš Lietuvos iš jo naktimis būdavo gabenama įranga.
Taip pat pusbroliai prisimena, kaip paauglystėje eidavo į fortą žaisti. A.Jurkša buvo įkritęs į vieną ant forto pylimo paliktą atvirą ventiliacijos angą. Visa laimė, kad jį ištraukė vyresnis kaimynas.
Sovietų kariuomenei pasitraukus, III forte buvo įkurta firma „GAZagro servisas“. Sandėliais virtusiose kareivinėse buvo laikomos automobilių „Volga“ detalės.
Nusprendė veikti patys
Forto teritorijoje išdygo ir naujas pastatas bei sandėlis. Jie atskyrė fortą nuo greta esančios Titnago gatvės. Todėl dabar nuo jos matyti tik sovietmečiu išdygę pastatai ir tvirta tvora su patikimai užrakintais vartais. Įėjimas į fortą greta šios tvoros vos pastebimas.
Tačiau firma žlugo. Fortas ėmė nykti, vis labiau apžėlė krūmokšniais, Sosnovskio barščiais. Vertingas raudonas pastatų plytas, kitą likusį turtą vogė ilgapirščiai. Teritorija ir pastatai tapo šiukšlynu ir sąvartynu.
„Stebint, kaip mūsų šeimai ir daugeliui vietos gyventojų brangus fortas nyksta, skaudėjo širdį. Kartą pusbrolis pasiūlė imtis jį prižiūrėti, išvalyti, išsaugoti“, – prisiminė O.Jurkša.
Kentėjo šeimos biudžetas
2014 metais vyrai sukvietė kelis bendraminčius ir pradėjo rengti talkas. Pamažu būrėsi vis didesnis talkininkų būrys. Talkose ėmė dalyvauti nuo kelių dešimčių iki 100 įvairių profesijų žmonių.
Aktyviausių gyventojų branduolys įkūrė forto įgulą.
„Esu nepaprastai dėkingas savo žmonai Kristinai. Be jos palaikymo ir triūso nežinia ar būtų pakakę kantrybės ir ryžto neapleisti pradėtų darbų“, – sakė O.Jurkša.
Vyras pasakojo, kad talkų dienomis žmona keldavosi ankstyvais rytais, virdavo karštą šiupinį talkininkams.
„Kentėjo šeimos biudžetas, forto teritorijos ir pastatų tvarkymas suėsdavo visą laisvą laiką. Tačiau norėjome paneigti mitą, kad Kauno fortai – nesaugūs, o jiems sutvarkyti neva reikia milijonų“, – tvirtino O.Jurkša.
Jo pusbrolis pridūrė, kad svarbiausia nebijoti nusibrozdinti rankų į kertamus aštrius krūmokšnius, nebijoti peršlapti kojų braidant po apleistus forto griovius ir fiziškai pavargti.
Aplinką gerokai aptvarkė
Vaizdas, atsiveriantis apsilankius III forte, džiugina.
Šabakštynai iškirsti arba sparčiai šalinami. Žolė kruopščiai šienaujama. Senų kareivinių ir sandėlių durys sandarios, ant jų užkabintos spynos, kad nelandžiotų niekdariai.
Pastatuose buvę įvairūs nežinia iš kur atsiradę rakandai, šiukšlės, senos lempos išgabentos. Kareivinės iššluotos. Dėl to, kad jose atsirado tvarkos, apleisti ir supeliję pastatai pradėjo džiūti, mažiau yra. Forto teritorijoje esantys grioviai anksčiau buvo virtę dideliais tvenkiniais. Atrodė, kad jiems išvalyti reikės daug jėgų ir technikos.
„Tačiau prireikė tik pusdienį pasidarbuoti kastuvais, išvalyti užsikimšusią kanalizaciją, ir vanduo nuslūgo“, – prisiminė A.Jurkša.
Jau rado darbų rangovus
Forto tvarkdariai prisipažino, kad tapo šiek tiek lengviau darbuotis, kai prieš kurį laiką susipažino su asociacijos „Kauno tvirtovė“ ir Kauno tvirtovės regioninio parko įkūrėju Valdu Rakučiu.
Nors parkas oficialiai veiklą pradėjo tik šią savaitę, jo įkūrėjo dėka jau kurį laiką visų fortų įgulų nariai gauna paprastos, tačiau būtinos paramos.
O.Jurkša sakė, kad artimiausiu metu III forto teritorijoje turi atsirasti daugiau informacinių stendų. Taip pat reikia patikimiau apsaugoti ir kai kurias iki šiol pavojingas vietas, šulinius.
„Konkursas rangovams parinkti jau įvyko, su jais pasirašyta sutartis. Darbai netrukus pajudės.
Žiemą, kai užšals kai kuriuose gynybiniuose grioviuose esantis vanduo, įgulos nariai su savanoriais toliau tvarkys šabakštynus ir statinius.
III fortą jo prižiūrėtojai ateityje mato kaip vietos bendruomenės centrą. Čia jau ir dabar rengiamos įvairios šventės.
Sudomino net bedarbius
Tvarkyti forto teritorijos atvyksta ne tik savanoriai, bet ir pašalpas gaunantys bedarbiai.
O.Jurkša pasakojo, kad iš pradžių tokie žmonės dirbti tingėdavo, išsisukinėdavo. Tačiau pamažu ir jie panoro darbuotis būtent forte.
Šią savaitę šabakštynus forte genėjo trys vyrai – Romualdas Paulavičius, Algirdas Aušvicas ir Jevgenijus Sergejevas. Vyrai pasakojo, kad yra gimę ir augę Aleksote, todėl fortas jiems taip pat gerai žinomas nuo vaikystės.
„Tačiau jo istorijos nežinojome. Čia dirbdami išgirstame vis daugiau įdomių faktų. Dėl to dirbti dar smagiau“, – porino A.Aušvicas.
Buvo virtę socialiniais būstais
Pusbroliai O. ir A.Jurkšos ne tik nori prikelti fortą fiziškai, bet ir renka jo istoriją. Vyrai įsitikinę, kad be istorijos pastatai būtų tik plikos sienos.
Pasirodo, kad šis ir II fortas buvo ne tik kariškių valdos.
„Tarpukariu daug žmonių neturėjo kur gyventi. Todėl šie fortai buvo virtę savotiškais socialiniais būstais. Juose gyvendavo nepasiturintys žmonės. Į padienius darbus iš forto į miestą jie pėsčiomis traukdavo 5–7 kilometrus. Forte likę vaikai žaisdavo įvairius žaidimus ir futbolą. Gyventojai čia pat ganė karves ir kitus gyvulius.
„Kai kurie kauniečiai net piktnaudžiaudavo. Nors ir prakusdavo, vis tiek norėjo gyventi šiuose pigiuose būstuose“, – pasakojo istorikas.
Durų pavogti nesugebėjo
Vis dėlto į fortus žmones vilioja noras pamatyti tai, kaip jie buvo įrengti ir kas išliko. Viena įspūdinga vieta – išlikęs šaudmenų ir parako sandėlis.
Jame galima užtikti 25 metrų gylio šachtą. Joje tyvuliuojančiame vandenyje būdavo atšaldomos nuo šūvių įkaitusios patrankos.
Pats sandėlis išsilaikęs labai gerai. Jame iki šiol šilta ir sausa. Anksčiau pastate buvo įrengtos net krosnimi šildomos grindys, kad šaudmenys nedrėktų.
Šiame pastate yra ir dvejos nuo pastatymo laikų išlikusios masyvios metalinės durys. Vagys jų nesugebėjo išsigabenti.
O.Jurkša sakė, kad patekti į fortą gali visi norintys. Tačiau geriau tai daryti drauge su forto įgulos atstovais ar profesionaliais gidais.
Gyventojai stebi svečius
„Prie to, kad forte nesišlaistytų bet kas, jau prisideda greta jo gyvenantys žmonės. Jie stebi, kas ateina į fortą. Jei greta jo lankytojai palieka automobilius, užsirašo jų numerius ir praneša mums. Veikia saugios kaimynystės pincipas“, – pasakojo O.Jurkša.
Pusbroliai neslėpė, kad aplinkiniai jų neretai klausia, kam jiems reikia be jokio atlygio tvarkyti fortą.
„Norime po savęs ką nors palikti“, – sakė III forto įgulos įkūrėjai.
Išgarsino vokiečių generolo nuotrauka
Jei vaikščiodamas po III forto teritoriją neužsuksi į vieną istorijoje ypatingai įamžintą vietą, vadinasi, šiame forte tarsi ir nebuvai.
Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių kariuomenei priartėjus prie Kauno, fortai buvo apšaudomi iš galingos mortyros „Bertos“.
1915 metų rugpjūtį, kai vyko didysis Kauno fortų atakavimas, vienas toks 1 toną sveriantis „Bertos“ sviedinys suskaldė III forto pastatų dalį.
Prie šios vietos tada nusifotografavo Kauno tvirtovės atakoms vadovavęs generolas Karlas Licmanas. Ši nuotrauka išgarsėjo visame pasaulyje kaip tuometinės vokiečių kariuomenės galios įrodymas.
Dabar forte apsilankantys ir net šios istorijos nežinantys žmonės vis tiek linkę fotografuotis šioje įspūdingoje vietoje.
Į įgulas susibūrę žmonės – didelis ramstis
Valdas Rakutis
Kauno tvirtovės regioninio parko vadovas
„Kaune yra 250 išlikusių Kauno tvirtovės objektų – fortų, baterijų, sandėlių, pylimų, kitų tvirtovės statinių, gynybinių įrenginių.
Su Kauno miesto ir rajono savivaldybėmis sutarta, kad visi šie objektai patikėjimo teise bus perduoti Kauno tvirtovės regioniniam parkui. Šiuo metu vyksta dokumentų tvarkymas.
Kol kas geriausiai atrodo IX ir VII fortai, nes juose veikia muziejai. Pastarajame įkurta ir įgula.
I forte Kazliškėse taip pat darbuojasi į įgulą susibūrę nariai. Julianavoje esantis II fortas apžėlęs žole, pastatai stovi su užvirintomis grotomis.
IV forte Rokuose formuojasi įgula, kuri teritoriją tvarko. V forte Zuikinėje ir VI Gričiupyje galima žaisti dažasvydį. Pradėjo veikti ir įgulos. VIII forte taip pat veikia įgula.
X fortas Romainiuose priklauso Kauno miškų urėdijai. Jos atstovai neseniai susisiekė su mumis, nori bendradarbiauti. Fortas kol kas užžėlęs.
Prie Marvos esančio XI forto užuomazgos paskendusios pelkėje. Šią teritoriją dabar valdo A.Stulginskio universitetas. Su jais planuojame bendradarbiauti. Iš viso fortuose veikia 6 įgulos, formuojasi septintoji. Šie aktyvūs žmonės yra labai svarbūs norint atgaivinti Kauno tvirtovę.“
