„Mano protėvynė čia, Pakruojyje, o ne Vokietijoje. Didikai von Roppai į Baltijos šalių teritoriją atsikėlė 1201 metais.
Į šiuos kraštus mane traukia tėvynės ilgesys, smalsumas ir noras kuo daugiau sužinoti apie kraštą, iš kurio kilo giminė“, – kalbėjo teisininkas iš Berlyno Hansas Dietrichas von Roppas.
Pagyvenęs vyras įpila lietuviškos degtinės sau ir gyvenimo draugei Diorthe Meier Pakruojo dvaro traktieriuje ir trukteli artyn lėkštę su lietuviškais lašiniais ir agurkais, kurių ką tik pasiūlė senoviniu stiliumi apsitaisiusi padavėja.
Susirinko kilminga draugija
Restauruotame Pakruojo dvare prieš kelias dienas ūžė barono von Roppo palikuoniai iš Vakarų Europos.
Hanso Dietricho tikslas – parodyti plačiai Roppų giminei kraštą, iš kurio prieš Antrąjį pasaulinį karą turėjo bėgti vokiečių kilmės žmonės, palikę išpuoselėtus dvarus, meno kūrinius ir žemę, kurioje gyveno kelios kartos.
Iš aštuonių didikų von Roppų giminės linijų viena 1805 metais įsikūrė Pakruojo apylinkių dvaruose ir gyveno iki 1940-ųjų.
„Kelios Roppų kartos Latvijoje gyveno apie 735, o Lietuvoje – 135 metus. Vokietijoje mūsų istorija tikrai trumpesnė.
Vakaruose mes, pabėgėliai iš Baltijos šalių, irgi buvome migrantai ir esame patyrę sunkių akimirkų“, – dabartiniam Pakruojo dvaro valdytojui Giedriui Klimkevičiui yra prasitaręs H.D.von Roppas.
Pakruojo dvaras buvo pagrindinis. Kiekvienam giminės sūnui buvo perkamas vis naujas dvarelis ir baronų Roppų palikuoniai ilgainiui ėmė valdyti Akmenėlių, Naujadvario, Šukionių, Juknaičių, Liberiškio, Maldžiūnų, Pajiešmenės, Žydmiškio, Radvilonių dvarelius.
Vietiniai žmonės yra prasitarę, kad pirmaisiais Nepriklausomybės metais Roppų atstovai yra bendravę su Lietuvos politiniais veikėjais ir teiravęsi apie Pakruojo dvaro ateitį bei galimą nuosavybės grąžinimą.
H.D.von Roppas kelis kartus patikino „Lietuvos ryto“ korespondentę, kad dabar tokio tikslo plati jo giminė tikrai neturinti.
„Su Pakruoju mus dabar sieja sentimentai, o ne turtiniai išskaičiavimai“, – kalbėjo Berlyne gyvenantis kilmingas teisininkas.
Į Pakruojį – paslapčia
– Kada į Lietuvą jūs atvykote pirmą kartą? – Pakruojo dvare paklausiau H.D.von Roppo.
– Tai nutiko 1988-aisiais. Užsieniečiams tada dar galiojo griežti nurodymai, į kuriuos buvusios SSRS miestus galima atvykti, o kur jie nėra įleidžiami.
Apsilankyti Vilniuje galėjau, o į Pakruojį neleido.
Bet pasielgiau visai paprastai: dviejų jaunų vyrų paprašiau, kad privačiai nuvežtų mane į Pakruojį ir Šeduvą, ir jie mielai sutiko ten mane nugabenti slapta.
– Kur radote tuos vyrus?
– Iš viešbučio personalo. Jie nė kiek nesijaudino, kad pažeidžia taisykles, ir buvo labai draugiškai nusiteikę.
Kelionė į uždraustas teritorijas man irgi atrodė neįprastas nuotykis dėl to, kad nesilaikau kitos valstybės įstatymų ir kad pagaliau pamatysiu kraštą, iš kurio kilusi mano giminė.
– Kokie jausmai jus apėmė išvydus protėvių gimtinę?
– Labai baiminausi, kad nerasiu akmens ant akmens. Nežinau, kaip būčiau pasijutęs, jeigu ten nebūtų likę nieko. Pirmiausia atvažiavome į Maldžiūnų dvarą.
Ten veikė vaikų namai. Mes nenorėjome kreiptis į rajono valdžią ir prašyti leidimo apžiūrėti patalpas.
Tačiau koks buvo džiaugsmas, kai supratau, kad žmonės pasitinka mus maloniai ir visai nevengia bendrauti.
Dar didesnė staigmena buvo, kad jie nieko nebuvo girdėję apie Roppų giminę ir nežinojo, kam priklausė statiniai ir žemė.
Tačiau ta nežinia buvo dvipusė: vietiniai nežinojo, kas savininkai ir kur jie gyvena, o mes Vokietijoje net neįsivaizdavome, kad kai kurie dvarai nėra galutinai sunaikinti.
Pasijuto smarkiai nusivylęs
1990 metais, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, didikų šeimos palikuoniai išsinuomojo autobusą ir iš Berlyno per Suvalkus bei Lazdijus atvyko į protėvių žemę.
„Nesijautėme labai saugūs. Vokietijoje buvo daug rašoma apie Michailo Gorbačiovo sankcijas Lietuvai dėl nepaklusnaus elgesio. Lietuvos Nepriklausomybė dar nebuvo pripažinta kitų šalių, ir mes nelabai įsivaizdavome, kas gali nutikti tokioje kelionėje“, – pasakojo H.D.von Roppas.
Tačiau keliautojai ryžosi aplankyti ne tik Lietuvą, bet ir Kaliningrado sritį.
Vokiečiams nykų įspūdį paliko sunaikintas ir nesaugomas palikimas – statiniai, paminklai, seni parkai ir dvarai.
1992 metais H.D.von Roppas surengė jaunimo iš Vokietijos žygį dviračiais. Į Kaliningrado sritį ir Baltijos šalis atvyko 80 mokinių susipažinti su istorija, apie kurią menkai težinojo.
Pakruojyje dvaro teritorijoje buvo surengtas susitikimas su vietiniu jaunimu.
„Kai atvykau dar sykį, man pasirodė, kad statiniai dar labiau apšiurę, o valstybės tarnautojai tik šneka apie dvaro atgaivinimą, bet realiai viskas juda vėžlio žingsniu.
Tada pamaniau, kad nieko iš tų šnekų nebus, ir lioviausi važinėti į Lietuvą“, – prisipažino berlynietis.
Klestintis dvaras stebina
Didikų von Roppų palikuoniai yra sukūrę draugiją, turi renkamą giminės prezidentą ir nuolat susitinka. Šių metų susitikimas vyko Lietuvoje.
„Atvažiavę mes tiesiog apstulbome, kiek daug gerų permainų įvyko per 25 Lietuvos Nepriklausomybės metus. Dvare veikia parodos, lankytojai mokomi senovinių verslų, veikia „Gyvasis muziejus“, kuriame rodomas kadaise čia vykęs gyvenimas.
Štai ką reiškia, kai iniciatyvą perima privatus verslas. Esu labai patenkintas G.Klimkevičiaus veikla“, – gyrė vokietis atgaivinto Pakruojo dvaro veiklą.
Pakruojo dvarą šiuo metu valdo bendrovė „Pakruojo parkai“. 43 statinių kompleksas bei parkas atnaujinamas ES paramos ir Pakruojo rajono savivaldybės lėšomis.
