O prieš trejus metus jam staiga mirus, kasdien po kelias valandas po darbo turguje, savaitgaliais – ir visą dieną viena čia triūsė. Neseniai sutiko jaunystės laikų draugą ir jam patikėjo vieną pagrindinę užduotį – nupjauti veją. L.Bunikienė niekada net nebandė suskaičiuoti, kiek rūšių spygliuočių, lapuočių, daugiamečių ar vienmečių gėlių ir kitokių augalų vienu metu auga šioje sodyboje.
Tiesiog jai nepaprastai gera, kai apsilankiusiems čia gera pažiūrėti ir būti. Taip ir sunkus darbas greit pasimiršta. Ypač malonu, kai 92 metų mama Adelė kasdien žvelgdama pro langą grožisi dukros kūriniu. Todėl visada maloniai priima svečius – iš toliau atkeliavusius, kaimynus ir juos aplankiusius draugus.
Miklusėnų bendruomenė šventėms dažnai susiburia jos sodyboje. Dėl toje vietoje, kur ketino statyti pavėsinę, paprašė alytiškio skulptoriaus sukurti ypatingą skulptūrą – tautos suvienijimui, kad visa Lietuva čia būtų. O šis keturiuose kampuose erdvei pavėsinei laikyti pastatė keturias skulptūras – žemaitį su tinklu, aukštaitį su alaus bokalu, dzūką su grybu ir suvalkietį su pinigais.
Šalia dar ir aukštą stovą, ant kurio pasistatę televizorių renginio dalyviai žiūri įvairius įrašus.
„Kiek metų Lietuvos nepriklausomybei, tiek ir mūsų sodybai. Tuomet gavome greta du sklypus po 15 arų. Tikėjomės, kad įsikurs ir kuri nors dukra. O kai kito namo jos nenorėjo statyti, pradėjome ir čia sodinti įvairius augalus. Be jokių brėžinių, planų.
Bet naują augalą pamačiusi, nors ir labai patiktų, įsigydavau ne visada. Turbūt veikė širdies planas. Tik kai pajusdavau, kurioje mūsų sodybos vietoje jis derėtų, būtinai parsiveždavau ir niekada nesuklydau. O landšafto žinovai pagyrė už darną – spalvų ir formų.
Kai žmonės atvažiuoja pasižiūrėti, džiaugiuosi. Gal irgi panorės kurti, dirbti. Idėjų negaila dalinti, nes perkelta į kitą vietą ji bus kitokia“, – įsitikinusi 64 metų alytiškė.
Daug metų ji dirbo kultūros darbuotoja įvairiose miesto įmonėse, bet vieną po kitos uždarius, liko be darbo. Tuomet sumanė auginti dekoratyvinius augalus iš daigelių šiltnamyje, ežiose ir ūgtelėjusius pardavinėti turguje. Nelabai sekėsi.
Tada juos pradėjo sodinti ir savo sklype. „Net prabangiausią ir gražiausią pasaulyje paprastųjų kukmedžių gyvatvorę taip užsiauginau. Kadagių, kiparisų kolekcijas. Gailiuosi, kad pirmiausia gyvatvorėms nuo vėjų apsaugoti prie rūgščią dirvą mėgstančių magnolijų, azalijų, kalmijų tujas.
Per daug užgožia. Ir žavus trapusis gluosnis prie tvenkinuko sodyboje netinka. Nuolat krentantys lapai teršia ne tik veją, bet dar labiau vandenį“, – įsitikino Lina, bet skirtis su šiuo medžiu nesiryžta.
Įvairių spalvų ir aukščių gyvatvorės jos sodyboje ne tik sklypo su kaimynais ribas sukuria, bet ir įvairias augalų zonas atskiria. Kai augalai buvo maži, kiemo erdvės visai kitaip atrodė. Augant keitėsi net ir per daug nekeičiant augalų.
Teko dažnai karpyti šakeles, kad pristabdytų augimą. Ne vienas ir iššaldavo. Liną džiugina besiskleidžiančia vijokline rože ant lenkto stovo, kuris paslaptingai skiria gėlynus nuo daržo ir sodelio.
Čia pomidorams, agurkams šiltnamio nereikia, nes šilumą patikimai saugo dekoratyvinių augalų gyvatvorės. Visus sodo augalus pavasarį vieną kartą būtinai nupurškia nuo rūdžių. Šeimininkė labi mėgsta ir žydinčias gėles, nors stengiasi per daug jų neprisodinti. Bet besikeisdamos jos čia žydi nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens paryškindamos įvairių formų ir spalvų spygliuočių ir kitų visžalių kompozicijas – prie eglutės išsirangęs žaltys su karūna, šalia įėjimo į namus širdis iš dukrų pirmųjų raidžių – G ir D.
Po sodybą pasivaikščioti galima ne tik įvairiais takeliais iš akmenukų, pėdos formų plytelių, bet ir slaptais, pasislėpusiais tarp augalų. Įrengtos kelios poilsio zonos. Su židiniu, su kabančiu krėslu, prie tvenkinio su krintančiomis kaskadomis, vaikams sūpynės, laipteliai. Malonu pasigrožėti prie augalų priderintais akmens plastiko Kęstučio Šliūpo, kalvių, kitų mažųjų skulptūrų autorių kūriniais.
Šalia tvenkinio ant kalniuko stovi namelis. Čia antrame aukšte įrengtas kambarys, kurį puošia daiktai iš Linos gimtųjų namų Gudelių kaime, Marijampolės rajone. Lovos, stalas, lopšys, audiniai. Visa tai, ką sukūrė jos tėvai ir seneliai. Buities įrankiai ir ūkio padargai išdėlioti tarp šio namelio ir gyvatvorės, pakabinti ant sienų. Jaunesni sodybos lankytojai pirmą kartą juos pamato ir sužino kam buvo naudoti – gali net patys išbandyti.
Pirmame namelio aukšte įrengta nuotraukų ekspozicija atminti netoli esančio Rutkos dvaro istorijai, taip pat įvairių tautodailininkų sukurtos medinės skulptūros. „Sodybą pavadinau liaudies meno centru „Auksarankiai“. Tegul apsilankiusieji prisimena, ką man artimi žmonės kūrė praeityje, ir pamato, kaip mano aplinkos kūryba dera su profesionalų ir tautodailininkų kūriniais“, – paaiškino L.Bunikienė.
