V.Ledo nuomone, toks įsišaknijęs požiūris vilniečiams smarkiai kerta per kišenę.
Jeigu kiekvienas daugiabutis turėtų aktyvų atstovą, kuris sugebėtų išjudinti kitus gyventojus, sąskaitos už administravimą sumažėtų per pusę ar dar daugiau.
„Juk nesudėtingus darbus galima ir patiems atlikti. O sudėtingesnius daryti tada, kai reikia, o ne namui jau pradėjus griūti. Štai kodėl sąskaitose atsiranda kosminės sumos“, – įsitikinęs 46 metų V.Ledas.
– Kodėl susvyravo jūsų pasitikėjimas namų administratoriais? – pasiteiravo V.Ledo „Sostinė“.
– Štai vienas konkretus pavyzdys. Supuvo mūsų namo A.Vivulskio gatvėje perdangos. Pastato administratorius atsiuntė tris remonto darbų pasiūlymus.
Dviejų įmonių pasiūlyta kaina buvo panaši. Tačiau prie jos dar buvo pridėtas 15 procentų administravimo mokestis.
Kai pradėjau domėtis, kodėl taip yra, namo vadybininkas paaiškino: esą tos įmonės mažai žinomos, gali būti nepatikimos, iškilti keblumų.
Trečios įmonės pasiūlymui buvo taikomas tik 5 procentų administravimo mokestis. Nesunku buvo išsiaiškinti, kad ši įmonė susijusi su mūsų namo administratoriumi.
Kitais atvejais su administratoriumi susijusiai įmonei administravimo mokestis gali būti iš viso netaikomas.
Tad galima nuspėti, kuri įmonė Vilniuje remontuoja daugiausia namų. Galėčiau pateikti daugybę panašių pavyzdžių.
Dar labiau nustebino kainos, kai sumanėme permūryti namo kaminus. Neprašėme administratoriaus pagalbos, patys kaimynai per savaitgalį atliko darbą. Išleidome apie pusantro tūkstančio litų.
Tą patį darbą kaimyniniame name darė administratoriaus samdyta įmonė.
Gyventojai buvo priversti sumokėti 14 tūkstančių litų. Tai kodėl toks milžiniškas skirtumas?
Arba gretimame A.Vivulskio gatvės name buvo kiauras stogas.
Administratorius pateikė sąmatą, kurioje buvo įrašyta įspūdinga suma, – 350 tūkstančių litų. Namo gyventojai patys susirado įmonę, kuri darbus atliko gerokai pigiau, – už 200 tūkstančių litų.
– Bet juk administratorius nenusižengia reikalaudamas atlikti kai kuriuos būtinus remonto darbus?
– Kai kurie dalykai man protu nesuvokiami. Pavyzdžiui, apsukrus žmogus nusižiūri apleistame daugiabutyje nedidelį butą su erdviu balkonu, jį nusiperka.
Pirkdamas nusidera sakydamas, kad teks daug išleisti remontui, nes stogas kiauras, perdanga supuvusi, tad butą įsigyja pusvelčiui.
Po to jis eina pas namo administratorių prašydamas įvertinti balkono būklę. Surašo aktą, kad ji yra avarinė. Ir balkonas jam suremontuojamas.
To žmogaus butas – 15 kvadratinių metrų ir jis dar turi suremontuotą balkoną. O visas namas – tarkim, pustrečio tūkstančio kvadratinių metrų ploto. Ir moka už balkono remontą visi, o ne vieno buto savininkas.
Arba buvo valomas mūsų daugiabučio dūmtraukis, nes viena moteris ėmė skųstis, kad jos bute rūksta. Valydami kaminkrėčiai netyčia įmetė plytą. Tad ieškodami plytos trijuose aukštuose ardė sienas ir pateikė 7 tūkstančių litų sąskaitą.
Už tai, kad 19 kvadratinių metrų buto šeimininkei nerūktų ir ji kaip senais laikais galėtų kūrenti krosnį.
Kiti gyventojai dūmtraukiu seniausiai nesinaudoja, šildosi elektra arba dujomis.
Teisinga ar ne, kad už šiuos darbus privalėjo mokėti visi namo gyventojai?
– Kaip užkirsti kelią šiai, jūsų požiūriu, neteisybei?
– Kėliau šią problemą Seime, buvo net parengta pataisa, kad už balkonų remontą turi mokėti tie, kurie turi prieigą.
Tačiau kai kurie Seimo nariai užprotestavo: „O kas bus, jeigu griūvančio balkono savininkė močiutė? Iš ko ji mokės?“
Taip išeina, kad ne tik Vilnius, bet ir visa Lietuva priversta derintis prie tos močiutės.
O juk nukristi gali ne tik balkonas, bet ir supuvęs lango rėmas. Tačiau jis jau nėra bendroji nuosavybė.
– Pastaruoju metu daug balkonų senamiestyje, Naujamiestyje, kituose rajonuose aptraukta apsauginiu tinklu, kad nekristų plytos ir tinko gabalai. Bet juk prastos būklės jie tapo ne per vienus metus?
– Taip. Juk kiekvienais metais administratorius rašo namo būklės įvertinimo aktą.
Jeigu balkonas prastos būklės buvo prieš daug metų, kodėl nebuvo remontuojamas?
Kitas dalykas. Vieno balkono remontas prieš dešimtmetį būtų kainavęs dešimt tūkstančių litų, o dabar – kelis kartus daugiau.
Aišku, kad gyventojai nesutinka leisti milžiniškų pinigų.
Namo administratorius privalėtų nustatyti, kuriuos darbus reikia atlikti nedelsiant, o kurie dar gali palaukti.
Bet viskas daroma chaotiškai, namų priežiūra atliekama neprofesionaliai.
– Tad, jūsų nuomone, namo administratoriui reikėtų palikti tik mokesčių surinkimo darbą?
– Net gyventojų susirinkimai rengiami atmestinai. Pavyzdžiui, mūsų namo gyventojai buvo kviečiami vasarą susirinkti kieme. Tą dieną pliaupė lietus. Be to, dauguma atostogavo, net neperskaitė skelbimo.
Aišku, susirinkimas neįvyko. O ar neturėtų susirinkimo rengėjas prisiimti prievolės pasirūpinti patalpomis, ar tinkama vieta yra namo kiemas?
Kai rengiau susirinkimą, ne tik pakabinau skelbimą, bet ir išsiunčiau kiekvienam gyventojui laišką ir trumpąją žinutę.
Paskui dar sugalvojau balsavimo teisės perleidimo sutartį. Jei žmogus negali dalyvauti – vienam susirinkimui perleidžia savo balsą kitam. Tik taip įmanoma surinkti gyventojų kvorumą ir ką nors nutarti.
– Kodėl jūsų namo gyventojams neįsteigus bendrijos ir netapus tikrais šeimininkais, kaip tvarkosi nemažai sostinės namų?
– Dėl tos pačios mano minėtos močiutės. Žinoma, juokauju. Reikia atlikti remonto darbus, bet paaiškėja, kad vienas buto šeimininkas išvažiavęs į užsienį, kitas savo butą išnuomojęs.
Kaip surinkti mokesčius? Juk yra ir daug nemokių gyventojų. Kaip išsireikalauti pinigų iš jų?
Kartais kaimynų požiūris į savo namą, kuris yra bendras visų turtas, net stebina. Sugalvojome įstatyti laiptinėje antras duris, nes žiemą būna šalta.
Vienas kaimynas pradėjo rinkti parašus, kad tų durų nebūtų. Ne tik nedavė pinigų, bet ir agitavo gyventojus.
Ką gi, surinkau pinigus iš kelių agitacijai nepasidavusių kaimynų ir įstatėme duris.
