„Sklypą nusipirkau praeitame tūkstantmetyje. Pats pasistačiau namą, o
tvorai ruošiausi ilgai. „Užkniso“ stereotipai ir standartai. Žmonės
vieni nuo kitų viską kopijuoja. Jei vienas kokią tvorą pasistatė, žiūrėk
ir kitas tokią pat surentė.
Aš tvorą padariau savaip. Tegu dabar kopijuoja“, – šypsosi nagingas
marijampolietis.
Romas puikiai prisimena momentą, kai prieš kelerius metus šovė į galvą
originalios tvoros idėja.
„Sėdėjau ant sklypo krašto, tuomet tebuvo būsimos tvoros pamatai, ir
mąsčiau. Nuo mano sodybos atsiveria didžiuliai lygumų plotai.
Mintyse šmėkštelėjo Velykų salos statulų vaizdas ant vandenyno kranto.
Pamaniau, kad jos labai tiktų ir mano sodybai“, – pasakojo Romas.
Jis turi inžinieriaus elektriko, meninio medžio apdirbimo specialisto
diplomą, moka mūryti. Marijampoliečio sugebėjimų sąrašas yra gan ilgas.
Tokius žmones dažniausiai apibūdina – visų galų meistras.
Romas – ne tik drožia skulptūras iš medžio. Jis iš natūralių medžiagų
kuria interjerus ir eksterjerus.
Originalios tvoros idėją nulėmė ir marijampoliečio pasaulėjauta.
Romas prieš keliolika metų įkūrė Rytų kovų meno aikido grupę, su
bičiuliais ir mokiniais tyrinėja pasaulio harmoniją, studijuoja
krikščionybę, skaito paskaitas apie sveiką gyvenimo būdą.
Marijampolietis neslepia, jog jo tvoros skulptūros, pustrečio metro
aukščio, pastatytos ant metro pamato, sulaukia didelio dėmesio.
Daugelis mano, jog jos yra iš akmens ar medžio.
Romas niekada nesilankė Čilei priklausančioje Velykų saloje.
Joje esančios per 6 metrų aukščio statulos – moajai – yra iškaltos iš
tufo ir sveria apie 8–12 tonų.
Savąsias skulptūras Romas darė pagal nuotraukas internete, pridėdamas
dar ir savo fantazijos.
„80 procentų statulos sudaro stiklo pluoštas ir dervos. Iš tokių
medžiagų yra gaminamos valtys ir vonios, tokias naudoja Kauno aviacijos
gamykla. Apskritai masėje panaudota apie 20 elementų.
Sukūriau specialius dažus, jie integruoti į pačią masę.
Pats pasidariau karkasą, ant jo uždėta masė sukietėja per valandą.
Statulas lipdžiau trejus metus su pertraukomis.
Turiu daug draugų, jie man padėjo, nes vienam būtų stogas nuvažiavęs“,
– pasakojo originalios, iš 12-os statulų pastatytos, tvoros šeimininkas.
Jis neslepia, jog kelis kartus buvo kilęs noras mesti šį sunkų kūrybinį
darbą, tačiau nugalėjo principas: „Aš įpratęs viską baigti iki galo“.
Romas teigė, jog tvora dar nebaigta. Galvoje kirba mintis pagaminti
tokių statulų ir kitame šone.
Nagingas meistras svarsto, ar daryti kokias nors pertvaras tarp
didžiulių galvų, kad statinys atitiktų tradicinę tvoros sampratą.
„Jei nebeliktų tuščių tarpų tarp statulų, dingtų ritmas. Gal reikėtų tas
pertvaras daryti, pavyzdžiui, iš stiklo?“ – garsiai svarstė meistras,
kurį, ko gero, labiau derėtų vadinti menininku.
Apie Velykų salos akcentus Skaisčiūnų kaime žinia virtualioje erdvėje
pasklido anksčiau, nei statulos buvo pastatytos ant pamato.
Romas socialiniuose tinkluose pasidalijo nuotraukomis su bičiuliais ir
netrukus sulaukė susidomėjusių ukrainiečių pasiūlymo.
„Tai buvo prieš pat įvykius Ukrainoje. Viešbutį projektuojantys
ukrainiečiai visiškai nesidomėjo kaina ir paprašė pagaminti tokių
statulų. Jas būtų statę viešbučio kieme. Tačiau projektą sužlugdė
tragiški įvykiai Ukrainoje“, – pasakojo Romas, iš bet kokios medžiagos
galintis įgyvendinti pačias netikėčiausias idėjas.
Prieš kurį laiką jam teko paragauti emigranto duonos. Maždaug prieš
dešimtmetį jis dirbo statybininku Norvegijoje, vėliau toje šalyje įkūrė
savo įmones.
„Išsekino vadovavimas, – trumpai apibūdino marijampolietis savo
sprendimą grįžti į Lietuvą. – Jei dirbi, galima ir Lietuvoje gyventi.
Aišku, jog esu laimingas žmogus, – dirbu tai, kas man patinka“.
Romas su užsidegimu gali daug pasakoti apie senovinių namų statybą,
kuria pastaruoju metu susidomi vis daugiau žmonių, apie sendintos
medienos, metalo ir raudonų plytų grožį interjere ir eksterjere.
„Jei namo išorės, kiemo planavimas ir projektavimas yra jūsų galvos
skausmas, geriau patikėkite tą skausmą man“, – teigia R.Šimanauskas,
gyvenantis santarvėje su aplinka ir šito mokantis kitus.
