„Vilniaus brigados“ narys, 13 metų ragavęs ne tik Lietuvos, bet ir Austrijos kalėjimų duonos, kovos menų instruktorius, įjunkęs į narkotikus. Tai – R.Kručkausko praeitis. Tarp jos ir dabarties – brūkšnys.
51 metų vyras sugebėjo atsitiesti, bet to nesureikšmina. Gyvena savo rankomis sulipdytame namelyje, sklype, kuriame kadaise vešėjo vien brūzgynai. Šia vieta žemės savininkai leido naudotis už tai, kad R.Kručkauskas sutvarko Neries pakrantę.
Ir sugeba vyriškis pragyventi vien iš 108 eurų neįgaliojo pašalpos. Jis nesupranta niurzgiančių pensininkų: „Reikia tik rankas ir smegenis šiek tiek pajudinti – gyvenimas bus gražus.“
Namų sargė – kalė Žuža
M.Kručkauskas mielai sutiko aprodyti savo namus. Jis gali ilgai pasakoti, kaip prieš aštuonerius metus pradėjo kurtis Neries pakrantėje, kaip lipdė ir šiltino namą, kuris iš pradžių buvo tik pašiūrė, kaip gyveno palapinėje.
Kadaise čia buvo vieni brūzgynai. Juos Remigijus su amžiną atilsį Petru iškirto, kelmus išrovė. Taip sau vietą gyvenimui paruošė. Tik Petras vieną naktį girtas po balkonu užmigo ir nebeatsikėlė.
Tiesa, ne visi Remigijaus svečiai ateina gerų norų vedami. Pasitaiko vaikiščių, kurie įsibrovę viską daužo ir laužo. Tad toli nuo namų R.Kručkauskas pasitraukti negali. Laimei, dabar yra kalė Žuža, kuri apie kiekvieną atvykėlį praneša lojimu.
Nors pastatas panašesnis į sodo namelį, jame yra du kambariai. Vienas šeimininkui ir jo gyvenimo draugei bendraamžei Svetlanai, kitas – ne kasdien atklystančiam Genadijui. Dar vienas įnamis – Gediminas.
Vidury vieno kambario – krosnis, ją sumūrijo pats Remigijus. Žiemą, kai per dieną kūrena ne vieną kartą, taip prišyla, kad reikia net lauko duris atidaryti.
Yra ir televizorius, kurį maitina akumuliatorius. Įkrauto jo užtenka maždaug savaitei. Vanduo vamzdžiu atiteka iš gilaus šulinio. Kad neterštų gamtos, R.Kručkauskas sugalvojo valymo įrenginius. Iškasė gilią duobę, ją pribėrė maždaug metrą stiklo duženų, ant viršaus užpylė smėlio. Į šią duobę jis ir pila nuotekas.
Maisto stygiumi nesiskundžia
Rinkdamas pakrantėje šiukšles ir tuščius butelius R.Kručkauskas pasirūpina ir malkomis. Namo jis tempia sausuolius. Tad būsto šildymas nieko nekainuoja.
Nors pašalpa nedidelė, Remigijus nesiskundžia, kad trūksta maistui. Apeina labdarą dalijančias organizacijas, užsuka į valgyklas, tad maisto prikrauta pilna spinta. „Nespėjame blynų kepti“, – rodydamas atsargas šypsojosi R.Kručkauskas. Kai eina į Šv. Jono Bosko bažnyčią, jis visada nusiskuta barzdą.
Tvenkinyje prie pat namų plaukioja karosai. Jų Remigijus su draugais priveisė. Kai išeidavo žvejoti, neūžaugas žuvis parsinešdavo ir paleisdavo. Skaičiavo karosus iki trijų tūkstančių, vėliau susipainiojo.
Tad šviežios žuvies visada galima pasigauti.
Šalia namų – daržas. Žemė toje vietoje derlinga. Burokėliai ir kitos daržovės nukastos ir tvarkingai sukrautos sandėlyje, žieminiai česnakai ir svogūnai pasodinti.
Šeimininkui aplink kojas sukiojasi ne tik Žuža, bet ir trys katinai – Pukis, Šlipsas ir Bagira. Visi jie – iš gatvės. Jiems taip pat lieka kąsnelių nuo šeimininkų stalo.
R.Kručkausko specialybė – virėjas, dirbo jis alaus bare „Papartis“, oro uosto restorane, „Neringoje“, „Palangoje“, tad maistą gaminti moka. Labiausiai jam ir kaimynams patinka grikių košė, makaronai ir plovas.
Praeityje buvo „torpeda“
Troboje ant sienų – šventųjų paveikslai. Remigijus prisipažino esąs tikintis. Bet ankstesnis jo gyvenimas buvo visai kitoks. Dešimt metų vartojo narkotikus, sudegino kojų venas, kurias teko išoperuoti.
Į kvaišalus R.Kručkauskas įjunko jau nebe jaunuolis, o sulaukęs trisdešimties. Tuo metu jis buvo kovos menų instruktorius vienoje aukštojoje mokykloje.
Nuo narkotikų Remigijų atpratino kalėjimas ir prastėjanti sveikata. Nereikėjo visokių metadono ir reabilitacijos programų. 2000-aisiais metė vartoti, ir viskas. O už grotų Austrijoje atsidūrė už automobilio vagystę.
„Narkotikai buvo visai mano gyvenimą sugriovę. Neliko šeimos, apleido giminės“, – atsiduso Remigijus ir pridūrė buvęs „brigadinis“. Suprask – nusikalstamo susivienijimo „torpeda“.
Nesigina, kad dabar jis nėra visiškas abstinentas. Išlenkia alaus, kartais ir degtinės, bet saikingai. O anksčiau išėjus iš kalėjimo teko ir laiptinėse, ir kiek didesnėje nei šuns būda palapinėje nakvoti, ir konteineriuose kuistis.
Nors Remigijus šypsodamasis save vadina „bomžu“, versti šiukšles, jo nuomone, ne išeitis. Nedidelį namą kaip jo kiekvienas gali pasistatyti. Vietos net Vilniuje užtenka.
Salotų receptas – močiutės
Remigijus – dzūkas iš Miroslavo Alytaus rajone. Jis parodė ir pamokė, kaip pasigaminti dzūkiškų burokėlių salotų. Tokias jo močiutė ruošdavo.
Salotoms reikia virtų tarkuotų burokėlių. Į juos pagal skonį įmaišyti druskos, pipirų, truputį cukraus, citrinos rūgšties ir smulkiai supjaustytų svogūnų. Pastarųjų dviejų sudedamųjų dalių Remigijus patarė negailėti. Viską sumaišyti, įpilti šiek tiek acto ir virinto vandens.
Į stiklainius sudėtas salotas reikia dvi arba tris dienas palaikyti. Anot Remigijaus, kad burokėliai pribręstų. O tada valgydamas gali liežuvį praryti.
