Vandentiekio ir šulinių neturintiems gyventojams gyvybiškai svarbų skystį cisternomis išvežioja „Vilniaus vandenys“. Rusiški galingi sunkvežimiai KAMAZ su 10 tonų talpos cisterna ir 5 tonų talpos ZIL kiekvieną dieną išvežioja vandenį 85 nuolatiniams užsakovams. Abonentinis mėnesio mokestis – tik 68 centai, kubas atvežamo vandens kainuoja 70 centų.
Daugiausia bevandenių vilniečių įsikūrę sodų bendrijose, miesto pakraščiuose. Bet – ne tik. Cisternos nuolat veža vandenį į Kolektyvo gatvę Baltupiuose, kur stūkso anaiptol ne vargani, o dviejų trijų aukštų individualūs namai.
Per gilūs šuliniai
„Vandenį užsisako dažniausiai soduose nuolat ar tik vasaromis įsikūrę gyventojai, kuriems kasti šulinius neapsimokėjo. Tarp jų nemažai pensininkų. Vandenį pagal ilgalaikes sutartis ar individualius užsakymus gyventojams vežame į Dvarčionis, Žemuosius Panerius, Rokantiškes, Antakalnį, Naująja Vilnią, Naujininkus, Salininkus, Liepkalnį“, – sakė „Vilniaus vandenų“ Transporto skyriaus Eksploatacijos poskyrio vadovė Margarita Kvasauskienė.
Vandens išvežiotojas Voitekas Liminovičius teigė, jog dažniausiai jam tenka sukti vairą Antakalnio, Saulėtekio link.
Būtent Rikantiškėse ir Dvarčionyse, kur dar nėra centralizuoto vandentiekio, šaltinių gyslos tūno labai giliai – kasti tenka 150 ir net iki 200 metrų. Todėl šių Vilniaus pakraščių senbuviai ar sodo namelius solidžiais mūrinukais pavertę vilniečiai linkę verčiau užsisakyti vandenį, nei skirti nemenkas lėšas giliavandeniam gręžiniui išgręžti, o tikrumo, kad jame nepritrūks vandens – nėra.
Daugiausiai vargo – žiemą
Vilniaus vandens kelią į Dvarčionis išbandė ir žurnalistai, sekę paskui „Vilniaus vandenų“ ZIL, gabenusį 5 tonas vandens. Sunkvežimis vandenį siurbė iš hidranto Lauksargės gatvėje, tuoj už Saulėtekio. Pripumpuoti tokią cisterną trunka apie 20 minučių.
Vaizdingame Dvarčionių pušyne įsikūrusiame kvartale prie tvorų stovi plastikinės ir metalinės kelių šimtų litrų vandens saugyklos. Į vieną tokių vandenvežė supylė 200 litrų vandens. Jį užsakė Dvarčionyse vasaras leidžiančios vilnietės Vidos šeima. Tiek vandens gerti ir praustis, tiek šiltnamius palaistyti užteks savaitę.
„Vilniaus vandenys“ pagal ES projektą plečia vandentiekio ir kanalizacijos tinklus, jie turėtų pasiekti ne tik išdžiūvusias Šnipiškes, bet ir Vilniaus pakraščius, taip pat gyvenvietėmis virtusias sodų bendrijas.
Tačiau Dvarčionyse vasarojanti Vida teigė dar pagalvosianti, ar jai verta jungtis prie centralizuoto vandentiekio.
„Žinoma, patogu, kai atsisuki čiaupą ir vanduo bėga. Bet viskas priklauso nuo to, kiek reikės nuosavų lėšų, kad prisijungtum prie trasos. Mes čia leidžiame vasaras, nuolatos negyvename. O atvežtas vanduo geras, skanus“, – kalbėjo vilnietė.
Tačiau čia nuolat gyvenanti jos kaimynė teigė laukianti nesulaukianti valandos, kai Dvarčionyse bus nutiestas centralizuotas vandentiekis.
„Vasarą mes įpratę semti vandenį iš saugyklų, bet įsivaizduokite, kaip vargstame žiemą – jeigu paspaudžia šaltukas, tenka vandenį tampyti į namus“, – skundėsi moteris.
Vanduo sušąla į ledą
Jau kelis dešimtmečius taip vargsta Dvarčionių senbuvis, pensininkas Valentinas Ščotas. Jis su žmona per savaitę sunaudoja apie 600 litrų vandens.
„Nuo rusų laikų kaip nebuvo vandentiekio, taip ir nėra. Netoliese yra šaltinėlis su skaniu vandeniu, bet juk neužtenka. Tiesa, žada nutiesti, todėl sutartį su vandenvežiais sudariau trims mėnesiams, o toliau žiūrėsiu, kiek man kainuos prisijungti prie vandentiekio. Šiaip iki gyvo kaulo įgriso nešioti žiemą vandenį iš saugyklos į namus. Būna, kad žiemą iš statinės kirviu ledą iškapoju ir nešu į vidų atšildyti“, – pasakojo V.Ščotas.
Jo kaimynas Henrikas Varikovskis savo namo dalį ketina parduoti, todėl vandens ūkio ateitis jam jau nerūpi. Dvarčionyse jis atsidūrė prieš 16 metų dramatiškomis aplinkybėmis, prispirtas jo valdos Nemenčinės plente užsigeidusių Vilniaus mafiozų.
Parduoti namą privertė banditai
„Tokie laikai buvo. Gyvenau labai gražioje vietoje, atvažiavo kartą skustagalviai berniukai ir išsišiepę pasakė: kraustykis iš čia, ponuli. Jie neva brigadiniai, visagaliai. Sakė, jei geruoju namą parduosi, dar ir pinigėlių gausi. O jei ne, ilgai negyvensi“, – šiurpius Vilniaus gaujų siautėjimo laikus prisiminė H.Varikovskis.
Vasarodamas Dvarčionyse jis teigė didelio nepatogumo dėl vandens nepatyręs.
„Vandenį atveža visada laiku, aš jį daugiausia praustis ir daržams laistyti naudoju. Geriu šaltinio vandenį. Gal centralizuotas vandentiekis ir patogiau, bet man patinka jausti gamtos artumą“, – sakė romantiškos sielos vilnietis.
Nutiesus centralizuotą vandentiekį visuose sostinės pakraščiuose, prapuls būtinybė jį vežioti.
Vandenvežio vairuotojas V.Liminovičius sakė, kad jam būtų gaila, jei tokia paslauga taptų nebereikalinga.
„Vanduo skleidžia gerą energiją, man šis darbas patinka. Su žmonėmis pabendrauju, nenuobodu. Per dieną tenka aptarnauti apie 10 užsakovų, bet pernelyg nepavargstu“, – tikino vandens vežėjas.
Per praėjusius metus „Vilniaus vandenys“ vilniečiams išvežiojo 2 tūkst. 334 kubinius metrus vandens. Per mėnesį į bevandenes vietas atvežama apie 194 kubinius metrus vandens.
